Apie antžmogį ir paskutinįjį žmogų

Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis,- ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš saulę atsistojo ir taip į ją prabilo:
"Tu šviesuly didysis! Kokia gi būtų tavo laimė, jei neturėtum tų, kuriems siunti tu šviesą savo!
Tu dešimt metų kildavai į aukštį ties landyne manąja: tau būt įgrisę šviest ir kelią šį keliauti, jei čia manęs nebūtų buvę, erelio ir gyvatės mano.
Bet mes čia laukdavom tavęs kiekvieną rytą, priimdavome tavo šviesą gausią ir siųsdavom už tai palaiminimo ženklą.
Ir štai! Man išmintis manoji įkyrėjo, kaip bitei ta kuri medaus per daug pririnko,- man rankų reikia tų, kurios į žmones tiesias.
Dalyt ir dovanot norėčiau, pakol visiems išminčiams kvailystės jų patiems pasidarys juokingos, o vargšų širdis vėlei pradės pačių jų turtas džiugint.
Todėl turiu žemyn aš leistis, kaip tu kas vakarą darai, kai nueini už jūrų vandenų ir dar į požemio pasaulį šviesos savos nugabeni - tu šviesuly dosnusis!
Ir aš turiu, kaip žmonės sako, n u ž e n g t pas tuos, kurių taip trokštu.
Palaimink tad mane, akie ramybės, kuri ir laimę didžią gali regėti be pavydo!
Palaiminki tu taurę, kuri jau liejas per kraštus, kad auksu vandenys iš jos tekėtų ir atspindį tavos aistros po platųjį pasaulį išnešiotų!
Žiūrėki štai Taurė šitoji jau ištuštėti pasirengus, o pats Zaratustra pasidaryt žmogum vėl žada." -
Ir šitaip prasidėjo nusileidimas Zaratustros.

2

Ir leidosi jisai pakalnėn vienas: nė dvasios pakeliui gyvos sutikti jam nepasitaikė. Bet vos į girią koją tik įkėlė, staiga prieš jį išdygo senis, kurs iš šventos trobelės savo šaknelių girioj pasirinkt išėjęs buvo. Ir senis žodžiais šiais į Zaratustrą kreipės:
"Pažįstamas yra man šis keleivis: prieš metų daugelį pro vietą šią jisai praėjo. Zaratustra jo vardas buvo, tačiau dabar jis pasikeitęs.
Tada tu savo pelenus nešei į kalnus: o šiandien gal jau ugnį savo į slėnius nešti ketini? Ar nebijai bausmės tu susilaukti, tokios, kurią vien kurstytojai gauna?
Taip, atpažįstu Zaratustrą. Jo žvilgsnis tyras, o šypsny šlykštumo nematyti. Ar jis negrįžta iš tenai kaip akrobatas?
Kitoks yra Zaratustra, vaiku jis virtęs, atbudęs jis dabar: ką veiksi ten pas tuos, kurie mieguos paskendę?
Lyg vandeny žuvis tu gyvenai vienatvėj, ir jūros bangos nešė tavo kūną. O varge mano, nejau į sausumą žadi išlipti? Nejaugi vėl tu pats tampysi kūną savo?"
Zaratustra jam taip atsakė: "Aš myliu žmones."
"O aš kodėl,- šventasis tarė,- į girią šitą išėjau, į šitą nykumą klaikiausią? Ar ne todėl, kad žmones aš taip pat per daug mylėjau?
Dabar aš Dievą myliu: žmonių jau ne. Žmogus man pernelyg netobula būtybė. Ir meilė žmogui pražūtį man reikštų."
Zaratustra į tai atsakė: "Kam apie meilę čia kalbėti! Aš dovaną žmonėms nešu!"
"Neduok jiems nieko,- patarė šventasis.- Verčiau nuo jų pečių nuimk ką nors ir nešk drauge su jais tą naštą - tai jiems patiks labiausiai: jei tau iš to bus malonumo kokio!
Ir jei tu duot jiems pasiryžęs, tai duoki ne daugiau kaip išmaldą eilinę, ir dar priversk, kad patys jos prašytų!"
"O ne,- Zaratustra atkirto,- man išmaldų dalinti neišeina. Tam aš nesu dar tiek nusigyvenęs."
Šventasis tik nusijuokė iš Zaratustros ir taip toliau kalbėjo: "Žiūrėki tad, kad tuos lobius jie iš tavęs priimtų! Įtartini jiems atsiskyrėliai atrodo, ir jie negali patikėti, kad mes jiems dovanot ateinam.
Jiems netgi žingsniai mūsų per daug jau vienišai gatve nuaidi. Ir kai nakčia savajam guoly nugirsta jie žingsnius praeivio, pakilusio anksti prieš saulę, tuoj klausia jie savęs: kur trenkiasi plėšikas šitas?
Tad neik, sakau, pas žmones, verčiau jau girioj pasiliki! Su žvėrimis verčiau gyvenki! Kodėl nebūti tau tokiam kaip aš - lokiu, sakykim, tarp lokių, paukščiu tarp paukščių?"
"O ką, šventasai, pats veiki čia girioj?"- Zaratustra paklausė.
Šventasis jam atsakė: "Kuriu čionai dainas ir jas dainuoju, o kurdamas juokiuos, verkiu, niūniuoju: taip garbinu aš Dievą.
Daina, verksmu, juoku, niūniavimu savuoju aš garbinu tą Dievą, kuris yra tik mano Dievas. Tačiau ką tu rengies mums dovanoti?"
Šituos žodžius išgirdęs, Zaratustra nusilenkė šventajam ir šitaip tarė: "O ką gi duoti jums galėčiau! Verčiau skubiai paleiskite mane, kad aš iš jūsų nepaimčiau nieko!" - Taip jie abu, Zaratustra ir senis, savais keliais pasuko su šypsenom veide, lyg du jauni berniukai.
Bet vienas pasilikęs, Zaratustra štai šitaip mintyse sau tarė: "Ar gali būt! Nejaugi tas šventasis senis toj savo girioj negirdėjo, kad D i e v o n e b ė r a, kad jis jau m i r ę s!"

3

Ir kai Zaratustra atėjo į miestą artimiausią, kuris čia netoli nuo girių buvo, jis rado turgaus aikštėje žmonių daugybę susirinkus: mat pagarsinta buvo, kad lyno akrobatas čia pasirodyti žada. Tada Zaratustra į minią šitaip kreipės:
"A š a n t ž m o g į j u m s s k e l b t i n o r i u. Žmogus yra būtybė, kurią įveikti reikia. Ką esat jūs padarę, kad įveiktas jis būtų?
Būtybės visos ligi šiolei stengės sukurt ką nors vis tobulesnio: o jūs gi norit nuoslūgiu šio didžio pakilimo būti ir grįžt mieliau į gyvulių pasaulį, nei žmogų pergalėti ryžtis?
O kas yra beždžionė žmogui? Vieni juokai ir gėda begalinė. Tad lygiai tuo pačiu žmogus ir antžmogiui privalo būti: vieni juokai ir gėda begalinė.
Jūs kelią juk nuėję esat nuo kirmėlės iki žmogaus, bet daug ko jumyse dar kirmėliška likę. Kadaise buvot jūs beždžionės, bet ir dabar žmogus dar tebėra beždžionė, tik už kitas didesnė.
Ir net kas išminties iš jūs daugiausia turi, ir tas yra dvilypis, hermafroditas - iš augalo ir šmėklos. Bet argi aš kviečiu pasidaryt jus augalais ir šmėklom?
Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu!
O antžmogis - prasmė tai mūsų žemės. Te jūs valia pati jums sako: "T e b ū n a antžmogis prasmė pasaulio!"
Meldžiu aš jus, o broliai mano, š i a i ž e m e i l i k i t e i š t i k i m i, ir niekad netikėkit tais, kurie apie viltis nežemiškas jums šneka! Nuodų ruošėjai jie yra, ir nesvarbu, ar patys tai suvokia.
Kas panieką gyvenimui mūs skleidžia, yra jau mirštantys palengva ir patys nuodo paragavę - pavargus žemė mūs nuo jų: tegul tad jie anapus ir keliauja!
Kadaise Dievui nusižengti - tai buvo nuodėmė didžiausia, bet Dievas mirė, ir tada visi tie nusižengėliai pranyko. Tačiau dabar baisiausia - žemei nusikalsti ir vertinti labiau negu pasaulio prasmę žarnyną to, kurio ištirt negali niekas!
Seniau siela su panieka į kūną žvelgė: ir toji panieka tuomet vertybė buvo, vertybė iš visų didžiausia,- siela norėjo kūną savo matyti liesą, baisų, bado iškankintą. Taip manė ji ištrūkt iš jo ir žemės mūsų.
O, ši siela pati dar tebebuvo liesa, baisi ir išbadėjus: žiaurumas teikė jai didžiulį malonumą!
Bet jus taip pat, o broliai mano, sakyti prašom: ką jūsų kūnas žino apie tą sielą savo? Ar jūsų tą siela nėra tik skurdas, purvas, malonumas menkas?
Iš tikro juk žmogus - tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad vandenis tos upės nešvarios priimt galėtum neprarasdamas tyrumo.
Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, kuri šią panieką didžiulę jūsų į gelmę paskandinti geba.
O kas yra viršūnė visko, ką jūs patirti galit? Tai paniekos didžiosios valanda. Tai valanda, kada ir jūsų laimė jums šleikštulį ims kelti - taip pat ir protas, ir dorybės jūsų.
Tai valanda, kai jūs sakysit: "Kas iš tos laimės mano! Tai - skurdas, purvas, malonumas menkas. Tačiau juk laimė mano turėtų pačią būtį teigti!"
Tai valanda, kai jūs kalbėsit: "Kas iš to proto mano! Ar trokšta jis žinių, kaip liūtas geidžia maisto? Tai - skurdas, purvas, malonumas menkas!"
Tai valanda, kai jūs kartosit: "Kas iš dorybių mano! Dar įtūžio širdy jos nesukėlė. Kaip pavargau nuo gėrio ir nuo blogio savo! Ir visa tai - vien skurdas purvas, malonumas menkas!"
Tai valanda, kai jūs paklausit: "Ką reiškia teisingumas mano? Aš nemanau, kad aš anglis ir žaizdras būčiau. O teisingieji ir yra anglis ir žaizdras!"
Tai valanda, kai jūs sušuksit: "Kas iš užuojautos manosios! Ar ji nėra tas kryžius, kur kala tuos, kas žmones myli? Tačiau užuojauta manoji - tai ne kalimas joks prie kryžiaus."
Ar esat šitaip jau kalbėję? Ar nors kada jau šitaip šaukėt? O, kad aš jus taip šaukiančius girdėjęs būčiau!
Ne jūsų nuodėmės - o jūsų nereiklumas štai šaukiasi dangaus, jo šaukiasi šykštumas jūsų nuodėmingas!
Kur žaibas tas, kurs liežuviu savuoju jus lyžtelti turėtų? Kur toji beprotystė, kurią paskiepyt jus reikėtų?
Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: tai jis tas žaibas, jis ta beprotystė!"-
Kai kalbą šią Zaratustra sakyti baigė, kažkas sušuko iš minios: "Pakankamai girdėjom kalbant akrobatą, tegul dabar jis savo meną rodo!" Iškart visa minia juokais pratrūko - ji juokėsi iš Zaratustros. O lyno akrobatas, pamanęs, jog šituos žodžius ne kam kitam, tik jam suprasti reikia, tuoj ėmės darbo savo.

4

Patsai Zaratustra, labai nustebęs, į minią žvelgė. Paskui jis taip į ją vėl kreipės:
"Žmogus - tai tarsi lynas, tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, tai lynas virš bedugnės.
Tai kelias į anapus pavojingas: ir eiti juomi pavojinga, atgal pažvelgti pavojinga, drebėti ir sustoti pavojinga.
Žmogus - jis tuo be galo didis, kad tiltas jis yra, o ne joks tikslas, kad verta žmoguje mylėti ė j i m ą jo per tiltą, o ne ž l u g i m ą paiką.
Aš myliu tuos, kurie nežino, kaip čia gyventi reikia: jie jaučias tarsi žlungantieji, o iš tikrųjų jie per tiltą eina.
Aš myliu tuos, kas niekint moka, nes jie ir gerbti geba, ir kito kranto trokšta.
Aš myliu tuos, kurie žlugimo, taip pat aukos motyvą ne už žvaigždžių sau ieško, ir tuos, kurie save aukoja žemei, kad ateity ji priklausyti antžmogiui galėtų.
Aš myliu tą, kuris gyvena, kad pažinimo siektų, kuriam pažinti maga, kad kada nors čia antžmogis gyventų. Taip jis žlugimo savo geidžia.
Aš myliu tą, kurs dirba, kuria, kad antžmogiui namus statytų ir žemės jam, ir gyvulių bei augalų paruoštų: nes taip mirties jis savo geidžia.
Aš myliu tą, kuris dorybę savo myli: nes ji yra žlugimo noras, taip pat strėlė troškimo.
Aš myliu tą, kuris nė lašo dvasios pats sau nepasilieka, o nori pats dvasia savos dorybės būti: nes taip jis kaip dvasia per tiltą žengia.
Aš myliu tą, kurs iš dorybės savo ne vien tik siekį, bet ir lemtį daro: jis šitaip dėl dorybės tos gyventi dar ir jau nebegyventi nori.
Aš myliu tą, kuris ne per daugiausiai turėt dorybių trokšta. Viena dorybė gali daugiau nei dvi dorybes reikšti, nes ji yra tas mazgas, kurs pririštą likimą laiko.
Aš myliu tą, kurio siela savęs negaili, kurs padėkos nei laukia iš kitų, nei pats dėkoti linkęs: jis visados tik dovanoja, savęs nepaiso.
Aš myliu tą, kurį užplūsta gėdos jausmas, kai mestas žaidime kauliukas j am laimę rodo, ir kurs tada nustebęs klausia: bene žaidėjas aš esu nedoras? - nes savo pražūties jis nori.
Aš myliu tą, kuris pirma darbų savųjų žodžius vertingus žeria ir visuomet daugiau padaro, negu yra žadėjęs: nes geidžia jis žlugimo savo.
Aš myliu tą, kuris pateisint būsimuosius ir išganyti buvusiuosius gali: nes nuo dabar gyvenančiųjų jis žūti pasirengęs.
Aš myliu tą, kurs Dievą savo tramdo, nes jis tą savo Dievą myli: juk nuo rūstybės Dievo šito jam teks į nebūtį nueiti.
Aš myliu tą, kas turi sielą, kuri net sužeista tauri išlieka, kuris gyvenimą aukot sutinka nors ir dėl menko jaudulio krūtinės: taip žengia drąsiai jis per tiltą.
Aš myliu tą, kurio siela taip perpildyta, kad net ir pats save užmiršta, ir viskas joj sutilpti gali: taip lobiai tie jo žlugimu pavirsta.
Aš myliu tą, kuris laisva dvasia gyvena, ir tą, kas laisvas širdimi yra: taip jo galva - tiktai širdies žarnynas, o jo širdis į pražūtį jį stumia.
Aš myliu tuos, kurie yra nelyginant lietaus lašai sunkieji, pavieniui krintantys iš juodo debesies, kurs virš žmogaus pakibęs tvyro: lašai tie žaibo blyksnį pranašauja, ir jie kaip pranašai išnyksta.
Žiūrėkit, aš esu to žaibo pranašas ir ženklas ir tas iš debesies sunkusis lašas: o žaibas šitas a n t ž m o g i u vadinas."

5

Pasakęs šiuos žodžius ir vėl apžvelgęs minią, Zaratustra kalbėti liovės. "Štai stovi jie,- galvojo mintyse jisai,- ir juokias: manęs jie nesupranta, ne toms ausims šie žodžiai mano.
O gal pirma ausis išmalti jiems derėtų, kad jie girdėti akimis išmoktų? Gal tarsi būgnais mušti imti arba lyg pastoriui pamokslą atgailos sakyti? O gal jie tik lementoju tesugeba tikėti?
Bet turi jie kažką, kuo taip didžiuojas. Kaip jie vadina tai, kas išdidžius juos daro? Kultūros vardą tam yra suteikę, ir tuo jie nuo ožkaganių truputį skirias.
Todėl nemiela jiems girdėti, kai apie juos kalbėdamas kas žodį "panieka" vartoja. Tad kreipsiuos aš į išdidumą jųjų.
Verčiau jau apie tą aš jiems kalbėsiu, kuris paniekintas labiausiai: o tai yra ž m o g u s p a s k u t i n i y s i s ."
Ir šitaip kreipėsi Zaratustra į minią:
"Atėjo metas, kad žmogus sau tikslą keltų. Atėjo metas, kad jisai vilties didžiausios daigą pasodintų.
Dirva jo dar ganėtinai našumo turi. Bet laikui bėgant ir jinai pasidarys skurdi ir nederlinga, ir medžio aukšto neįstengs jau išauginti.
O varge! Jau artėja dienos, kuomet žmogus savųjų ilgesio strėlių nebeiššaus aukščiau už žmogų, ir lanko jo templė dūzgėti liausis!
Aš jums sakau: chaoso dar savy turėti reikia, kad žvaigždę šokančią įžiebt galėtum. Aš jums sakau, chaoso to dar jumyse nemaža.
O varge! Jau laikai ateina, kada žmogus žvaigždės jokios daugiau nepagimdys. O varge! Artinasi metas, kada žmogus, paniekintas labiausiai, patsai savęs nebepajėgs jau niekint.
Žiūrėkite! Štai rodau jums aš ž m o g ų p a s k u t i n į.
"Tad kas ta meilė? Kas kūryba? Kas mūs troškimas? Kas žvaigždė?"- tai klausimai žmogaus to paskutinio, kurs klausdamas akim vis mirksi.
Maža tuomet mūs žemė pasidarė, ir šokinėja čia ant jos žmogus paskutinysis, tasai, kuris į maža viską verčia. Nėra vilčių jo padermę išnaikint, kaip spragės kad įveikt negali niekas; žmogus tas paskutinis gyvena juk ilgiausiai.
"Bet laimę mes išradę esam: - tuoj sako žmonės paskutiniai ir vėl akim tik mirksi.
Paliko jie kraštus ir tas vietoves, kur buvo jiems gyvent nelengva: nes žmogui reikia šilumos. Dar myli jie kaimyną savo ir be vaidų neišsiverčia: nes žmogui juk įkaisti reikia.
Bet užsikrėst idėja ir abejot pradėti jiems nuodėmė didžiausia: tad ir kiekvienas jųjų žingsnis toks apdairus be galo. Kvailys juk tas, kuris dar už akmens arba žmogaus suklumpa!
Truputį svaigalo ar šiaip kitokio nuodo - ir žmogų štai sapnai malonūs greit aplanko. O jeigu nuodo to daugiau, tai ir mirtis gan maloni gyvybę jam nutraukia.
Jisai dar darbą dirba, nes darbas pramogą jam teikia. Bet žiūrima kaip reikiant, kad toji pramoga neimtų varginti per daug jo.
Negundo jo daugiau nei skurdas ir nei turtas: sunku tai pernelyg. O ir valdyt ar kas dar nori? Paklusti kas gi teiksis? Abu labu perdėm nelengva.
Piemens nėra jau jokio, yra tiktai banda! Kiekvienas nori to paties, visi čia lygiateisiai: o jei kam kyla kitas jausmas, tas savo noru į beprotnamį keliauja.
"Kadais pasaulis juk iškvaišęs buvo",- taip teigia patys įžvalgiausi ir vėl akim tik mirksi.
Nūnai visi be galo gudrūs ir viską puikiai žino, kas praeity yra įvykę, todėl patyčioms galo nematyti. Vaidai vis nesiliauja, bet susitaikoma netrukus - mat dėl šitų dalykų skrandis genda.
O šiaip jau smagumėlį mažą kiekvienas turi: tik vieną - dienai, kitą - nakčiai; bet sveikata užvis brangiausia.
"Mes laimę esame išradę",- kartoja žmonės paskutiniai ir akimis tik mirksi."
Čia baigės prakalba pirmoji Zaratustros,- o ją tik "įžanga" vadinti reikia,- nes sulig žodžiais tais minia džiaugsmu pratrūko.
Tad duok mums šitą žmogų paskutinį, o Zaratustra,- minia pradėjo šaukti,- tu mus žmonėm tais paskutiniais padaryki! Ir mes tau antžmogį sutinkam dovanoti!" Ir ėmė džiūgauti minia, liežuviais pliauškint. Tačiau Zaratustra nuliūdo ir mintyse save štai šitaip guodė:
"Manęs jie nesupranta: ne toms ausims tie žodžiai mano.
Matyt, perdėm ilgai tenai kalnuos gyventa; per daug klausiaus upelių aš ošimo ir medžių šnaresio žavingo: todėl dabar kalbu jiems tarytum bandai piemenaičių.
Rami yra siela manoji, šviesi kaip rytmečio kalnynas. Tačiau šie žmonės m?no, jog šaltas aš esu ir niekint vien, ir tyčiotis temoku.
Ir žiūri jie štai į mane, ir juokias: o juokdamiesi neapkenčia. Šalčiu man juokas šis jų dvelkia."

6

Ir štai staiga kažkas nutiko, nes stojo visiška tyla - minia įbedusi akis sustingo. Dabar pradėjo darbą akrobatas: durelės mažos atsidarė, ir žengė jis pirmyn ant lyno, kurs buvo ištemptas tarp bokštų viršum minios prekyvietėj didžiulėj. Nespėjo lyno akrobatas ir virvės vidurį prieiti, kai vėl durelės atsidarė, ir toks vyrukas jaunas, margais drabužiais apsivilkęs, į juokdarį taip panašus, pro jas iššoko ir tuoj jam iš paskos nubėgo. "Pirmyn, greičiau, tu klišiau,- sušuko jis balsu siaubingu,- į priekį marš, tu kuine, spekuliante, prakeiktas blyškiaveidi! Žiūrėki tik, kad tau sėdynėn neįspirčiau! Ką tu darai čionai tarp bokštų? Tenai, bokšte, vieta tavoji, tave už grotų pasodinti reikia! Tu geresniam, nei pats esi, pastoji kelią!"- Ir su žodžiu kiekvienu vyrukas tas prie jo artyn vis ėjo: ir kai dar žingsnį paskutinį jam žengti buvo likę,- užgniaužė siaubas miniai žadą ir akyse sustingdė žvilgsnį: - mat jis sustaugė tarsi velnias ir drąsiai šoko per tą žmogų, kurs kelią jam pastojęs buvo. O šis, pamatęs, kad varžovas laimi, pajuto svaigulį galvos ir tuoj pusiausvyros neteko; tad sviedė kartį jis į šalį ir krito pats žemyn greičiau už ją, plačiai rankas išskleidęs. Minia aikštėj atrodė tartum jūra, kuomet į ją įsiveržia audra: nes metės strimgalviais visi į šoną, kiti vėl virto atgalios, o ypač ten, kur kūnas krist turėjo.
Tačiau Zaratustra - nė krust iš vietos, ir kūnas akrobato prie kojų jam nukrito, sutrupintas ir sužalotas, bet dar gyvybės nepraradęs. Kai vargšui sąmonė ir juslės grįžo, jisai išvydo Zaratustrą, beklūpantį prie jo ant kelių. "Ką tu darai čionai? - jis sunkiai pralemeno.- Aš jau seniai žinojau, kad velnias koją man pakišti taikos. Dabar jis pragaran mane jau tempia: gal tu gali jam darbą šitą sukliudyti?"
"Prisiekiu tau, drauguži,- Zaratustra atsakė,- nėra šitų dalykų, kuriuos dabar minėjai: nėra nei velnio jokio, taip pat ir pragaro nėra. Siela tavoji mirs greičiau nei kūnas tavo: gali jau nieko nebijoti!"
Žmogus akis atmerkė, bet žvilgsnis jo pasitikėjimo nerodė. "Jei tiesą tu sakai,- tada jis tarė,- tai, kai užges gyvybė mano, aš nieko neprarasiu. Išeina, kad nedaug nuo gyvulio skiriuosi, kurs šokti mušamas išmoko, dažnai negaudamas ir maisto.
"Ne ne,- Zaratustra jam tarė,- pavojus tapo amatu tavuoju, ir nieko čia nėra niekinga. Dabar nuo savo amato ir žūsti: todėl palaidosiu tave aš rankom savo."
Kai šiuos žodžius Zaratustra sakyti baigė, jam mirštantysis nieko neatsakė; jis dar tik ranką Zaratustros paspausti pamėgino, tarytum padėkot norėtų.

7

Tuo tarpu temti jau pradėjo ir tuoj visa aikštė tamsoj paskendo: minia greit išsiskirstė, nes juk ir siaubas, ir smalsumas - ir tie pavargsta. Tiktai Zaratustra ant žemės prie lavono dar sėdėjo, giliai paskendęs mintyse: taip laiką jis užmiršo. Bet štai jau ir
naktis atėjo, ir vėjas papūtė žvarbus per aikštę. Zaratustra iškart pakilo ir šitaip mintyse sau tarė:
"Išties žūklė man šiandien puikiai sekės! Žmogaus pagauti nepavyko, tiktai lavoną štai va kokį.
Klaiki žmogaus būtis be galo ir vis dar be prasmės: net juokdarys, ir tas likimą jo nulemti gali.
Aš žmones mokysiu suvokt būties savosios prasmę; o ta prasmė - tai antžmogis, tai žaibas tas iš juodo debesies, kurs žmogumi vadinas.
Bet dar toli aš tebesu nuo jųjų, mana mintis jų sąmonėn nesminga. Aš dar žmonėms esu tas vidurys tarp kvailio ir lavono.
Kaip ši naktis tamsioji, taip daug tamsių kelių dar Zaratustros laukia. Eime, tu šaltas ir sustingęs drauge! Nunešiu aš tave tenai, kur pats palaidosiu kaip reikiant."

8

Širdy taip savo pasiguodęs, Zaratustra pakėlė mirusį nuo žemės, užsivertė ant nugaros ir leidosi kelionėn. Dar šimtą žingsnių jis nueit nespėjo, kai prisiartino žmogus kažkoks ir jam ausin šnibždėti ėmė - gi žiū! Žmogus tasai, kuris dabar kalbėjo, tai buvo juokdarys nuo bokšto. "Išeik, o Zaratustra, iš miesto šito,- pasakė jam jisai.- Per daug žmonių tavęs čia neapkenčia. Čia nusistatę prieš tave gerieji ir teisieji - tave jie savo priešu ir niekintoju laiko; taip pat ir tie yra įniršę, tikėjimą kas tikrą išpažįsta,- pavojumi minios tave vadina. Gali dėkot likimui savo, kad miniai tu juokingas pasirodei: ir iš tiesų - kalbėjai tartum juokdarys. Pasisekė dar tau, kad prie to stipusio šunies nagus tu prikišai; kai nusižeminai taip smarkiai, kudašių išnešei šį kartą. Tad dink dabar iš šito miesto - o jeigu ne, tai jau rytoj ir per tave aš stryktelt drįsiu kaip gyvas per negyvą." Pasakęs visa tai, žmogus kaipmat išnyko: Zaratustra iš lėto siaurom tamsiom nuslinko gatvėm.
Prie miesto vartų jis sutiko du duobkasius beeinant: apšvietę fakelu jam veidą ir atpažinę Zaratustrą, jie ėmė tyčiotis iš jo baisiausiai. "Zaratustra štai išneša negyvą šunį: puiku, kad duobkasiu jis tapo! Per švarios mūsų rankos tą maitą čiupinėti. O gal Zaratustra pavogt iš velnio jojo kepsnį nori? Na ką gi! Gero apetito! Tik velnias ar nėra vagis gudresnis ir už Zaratustrą! - Jis juk abu pavogs, abu sau suvarys į gerklę!" Nusikvatojo duobkasiai, artyn suglaudę galvas.
Nė vieno žodžio nepasakęs, Zaratustra savais keliais nuėjo. Keliavęs valandą ar dvi miškais ir pelkėm, vilkų išalkusių staugimo prisiklausęs, jis pats pajuto alkį smarkų. Išvydęs vienišą namelį, kuriam spingsulė degė, artyn prislinko ir sustojo.
"Mane užpuola alkis lyg plėšikas,- kalbėjo sau Zaratustra.- Ir puola jis mane tiek giriose, tiek liūnuos, taip pat ir naktį gūdžią.
Nuostabios nuotaikos to alkio mano. Dažnai ateina jis iškart pavalgius, o šiandien jo nebuvo visą dieną: kur buvo jis pradingęs?"
Tokių minčių prislėgtas, jis pasibeldė į vartus. Netrukus senis pasirodė, atkišęs žiburį į priekį. "Kas pas mane nakčia ateina ir man neramų miegą drumsčia?" - paklausė jis keleivį.
"Ir gyvas, ir negyvas,- atsakė jam Zaratustra.- Gal duosit ką užvalgyt ir atsigert truputį, nes dieną užmiršau aš pasistiprint. Kas duonos kąsnio alkanam negaili, tas sielą savo atgaivina: taip išmintis juk sako."
Nuėjo senis tuoj į vidų, bet greitai vėl sugrįžo, paėmęs duonos Zaratustrai ir vyno taurę pilną. "Nekoks čia kraštas vargšams, kas dėt pilvan neturi nieko,- kalbėjo senis Zaratustrai, - todėl čionai ir įsikūriau. Ir esti taip, kad ir žvėris, ir šiaip žmogus čia pas mane užklysta. Bet duok ir savo draugui užkąst ir atsigerti, jis už tave labiau pavargęs. -"Negyvas tas draugužis mano,- Zaratustra atsakė, - vargu pavyks jį įkalbėti." - "Tai man visai nerūpi,- niūriai atšovė senis.- Kas į namus manuosius beldžias, tas turi imti tai, ką duodu. Tad valgykit abudu į sveikatą!"
Ir vėl Zaratustra dvi valandas keliavo - kur kelias vedė ir kaip žvaigždės rodė: nes jis patyręs buvo, kaip naktimis žygiuoti reikia, ir mėgo žvelgt į veidus tų, kuriuos yra aplankęs miegas. Bet kai apyaušriu rytuos dangus paraudo, Zaratustra pamatė, jog girioje gūdžioj jis atsidūrė ir jokio kelio jau nebematyti. Tada lavoną jis įspraudė drevėn galvūgaly prie guolio, nes šitaip nuo vilkų norėjo jį apsaugot, ir pats atsigulė ant žemės samanotos. Iškart akis užmerkė, pavargęs kūnu, tačiau ramia, nesudrumsta siela.

9

Ilgai Zaratustra miegojo, ir ne tiktai rausva aušra, bet jau ir priešpiečių saulutė jo veidą glamonėjo. Ir kai jo akys atsimerkė, nustebęs žvelgė jis į girią tylią, taip pat ir sau į širdį. Ir šoko jis iškart iš vietos, lyg jūrų keliauninkas būtų, kuris staiga pamatė žemę; ir džiaugsmui jo nebuvo galo, nes tiesą jis išvydo naują. Tuomet jis širdžiai savo taip prakalbo:
"Nušvito protas mano: man bendraminčių reikia, ir tik gyvų - ne šiaip kokių lavonų, kuriuos tempiu, kur man patinka.
Gyvų man reikia pasekėjų, kad su manim jie eitų, kad patys sau paklust norėtų - ir eitų vien tenai, kur liepia eit valia manoji.
Nušvito protas mano: ne miniai tu kalbėki, Zaratustra, o savo bendražygiams! Ne piemeniu bandos ir ne šunim Zaratustra pasidaryti turi!
Aš juk dėl to esu atėjęs, kad daugelį nuo kaimenės man nuvilioti reikia. Teniršta ir minia, te ir banda sau širsta: plėšikais piemenis vadinsiu.
Sakau aš piemenys, tai aišku, bet jie save gerais, teisingais laiko. Sakau aš piemenys, bet jie save tikratikiais vadina.
Pažvelki štai į tuos geruosius, į teisinguosius tuos pažvelki! Ko neapkenčia jie labiausiai? O to, kurs jų vertybių skalę laužo, kurs grioviku, kurs nusikaltėliu jiems tapęs; bet juk jis ir yra kūrėjas.
Pažvelk į tuos tikratikius visų tikybų! Ko neapkenčia jie labiausiai? O to, kurs jų vertybių skalę laužo, kurs grioviku, kurs nusikaltėliu jiems tapęs; bet juk jis ir yra kūrėjas.
Kūrėjas ieško pasekėjų, bet ne lavonų, ne bandų, ne tikinčiųjų. Bendrakūrėjų ieško sau kūrėjas, tokių, kurie naujų vertybių naują skalę renčia.
Kūrėjas ieško pasekėjų, jis derliui imti talkininkų ieško: nes visą derlių jis jau prinokino. Bet trūksta pjautuvų jam šimto kito: tad rauna varpas jis ir pyksta.
Kūrėjas ieško, pasekėjų, bet vien tokių, kas savo pjautuvą išaštrint moka. Naikintojų turės jie vardą, vadins juos gėrio priešais ir menkintojais blogio. Bet jie yra pjovėjai ir šventę švenčiantieji.
Zaratustra bendrakūrėjų ieško, jis derliui imti talkininkų ieško ir tų, kas šventę bendrą švęsti nori: ir ką su bandomis jam veikti, su piemenim, lavonais!
O tu, pirmasis mano pasekėjau, lik sveikas čia! Neblogą kapą tau drevėj aš įtaisiau ir nuo vilkų gerai paslėpęs būsiu.
Tad mūs keliai dabar jau skirias, nes baigėsi jau laikas. Man tarp dviejų aušrų tiesa nauja nušvito.
Ne piemeniu man būti reikia, ir duobkasiu nebūsiu. Ir nesikreipsiu aš daugiau į minią: tebus tai paskutinis kartas, kuomet negyvėliui kalbėjau.
Su tais aš susidėt geidauju, kas kuria, derlių ima, švenčia: vaivorykštę aš jiems parodyt noriu, taip pat visas pakopas, kuriom prie antžmogio pakilti reikia.
Aš atsiskyrėliams dainuosiu savo dainą ir tiems, kas dviese tik gyventi žada; kas dar išgirsti gali negirdėta, tiems aš širdin įdėsiu laimės savo.
Aš tikslo savo siekti pasiryžęs, ir aš einu keliu savuoju; o kas dar delsia ir dvejoja, tuos peršoksiu aš paprasčiausiai. Tad kelias šitas mano tebus jiems pražūtis lemtinga!"

10

Kol širdžiai savo taip Zaratustra kalbėjo, vidurdienį jau saulė rodė: bet štai staiga nustebęs jisai aukštyn sužiuro - mat virš savęs išgirdo paukščio kryksmą čaižų. Gi žiū! Ore erelis didžiuliais ratais sklandė, po juo gyvatė maskatavo, bet neatrodė, jog tatai pagautas grobis būtų - į draugę jo labiau ji panėšėjo, nes kaklą jam apsivyniojus buvo.
"Tai mano gyvulėliai!" - Zaratustra balsu pasakė ir iš visos širdies jis džiaugės.
"Visam pasauly išdidžiausias ir visame pasaulyje gudriausia: abu jie į žvalgybą išsirengė.
Jie nori sužinoti, ar gyvas dar Zaratustra. Išties, ar aš tikrai dar gyvas?
Man tarp žmonių, kaip patyrimas rodo, pavojingiau nei su žvėrim gyventi; grėsmingas tavo kelias, Zaratustra. Tegu šitie žvėreliai bus kelrode žvaigžde manąja!"
Šituos žodžius pasakęs, Zaratustra prisiminė staiga, ką girioje šventasis jam kalbėjo, ir atsidusęs savo širdžiai šitaip tarė:
"O, kad gudresnis būčiau! Kad būčiau toks gudrus, kaip ta gyvatė mano!
Bet aš juk neįmanomo geidauju: todėl kreipiuos į savo išdidumą, kad niekad jis su, išmintim manąja nesiskirtų!
O jei ateis kada toks laikas, kai išmintis mane apleis,- beje, ji mėgsta tai daryti! - tada ir mano išdidumas teišskrenda drauge su kvailumu manuoju!"-
Tad taip nusileidimas Zaratustros prasidėjo.

Zaratustros prakalbos

Apie tris virsmus

Aš dvasios tris virsmus jums apsakysiu: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui - į liūtą ir kaip galop iš liūto vaikas pasidarė.
Sunkumų daugel tenka dvasiai, stipriai ir ištvermingai, ir pagarbos pilnai be galo: o tų sunkumų jos stiprybė trokšta, sunkumų kuo didžiausių.
O kas yra sunku? - dvasia tuoj klausia ištverminga ir klaupiasi ant kelių, nelyginant kupranugaris, prašydama, kad ją gerai apkrautų.
O kas yra sunkiausia, jūs herojai? - dvasia vėl klausia ištverminga: kad šitą naštą užsiversčiau ir mėgaučiaus stiprybe savo.
Gal tai yra, ką pasakysiu: save nužemint tam, kad išdidumui būt skaudu? Kvailybei duoti laisvę, kad savo išmintį išjuokčiau?
O gal yra tai štai kas: nutolt nuo savo siekių, kuomet jų pergalė triumfuoja? Pakilt į kalnus aukštus ir gundytoją gundyt?
O gal yra tai toks dalykas: maitintis gilėm ir žolelėm pažinimo ir sielą dėl tiesos alkiu marinti?
Gal tai ir taip suprast reikėtų: ligoniui būti ir slauges namo varyti ir su kurčiaisiais imt draugauti, nes niekad jie tavųjų norų neišgirsta?
Gal gali kam ir taip atrodyt: įbrist į vandenį nešvarų, jei tai tiesos vanduo yra, ir nebaidyti nuo savęs šaltų varlių ir rupūžių karštųjų?
O gal galop tai taip įvertint: mylėti tuos, kas neapkenčia mūsų, ir ranką tiest vaiduokliui, kuris mums baimę įvaryti nori?
Ir visa tai, sunkiausią naštą šitą, dvasia sau ištverminga užsikrauna: kaip tas kupranugaris, kurs nešuliais sunkiais apdėtas į dykumą vis skuba, taip ir dvasia į savo dykumą skubiai keliauja.
Bet čia toj dykumoj tarp tyrų įvyksta antras virsmas: liūtu dvasia čia pasidaro, ji laisvę sau susimedžioti nori ir būti viešpačiu toj dykumoj savojoj.
Čionai ji viešpačio sau paskutinio ieško, taip pat ir Dievo savo paskutinio: ji priešu jį pasidaryti nori, dėl pergalės ji kautis trokšta su slibinu didžiuoju.
Tad kas yra tas slibinas didysis, kurio dvasia nei viešpačiu ir nei Dievu daugiau nenori pripažinti? "Tu privalai" vadinas slibinas tas didis. O liūto štai dvasia atsako: "Aš noriu."
"Tu privalai" prie dvasios kelio tyso, žvilgėdamas kibirkštėm aukso, tas slibinas žvyniuotis, ir ant kiekvieno žvyno auksu tviska: "Tu privalai!"
Vertybės tūkstantmetės žvilga ant žvynų jojo, ir šitaip kalba slibinas tas visagalis: "Visa vertė, kas egzistuoja - ji ant manęs štai žėri."
"Vertybės visos jau sukurtos, o tos sukurtosios vertybės - esu aš vienas. Taigi jokių "aš noriu" būt daugiau negali!" - taip slibinas pareiškia.
O broliai mano mieli, kam liūtas reikalingas dvasiai? Ko trūksta gyvuliui, kurs naštą velka, kurs paklusnus ir pagarbus yra kaip reikiant?
Naujas vertybes kurti - to dar ir liūtas neįstengia: bet laisvę gaut naujai kūrybai - tam liūtas galios nestokoja.
Sau laisvę iškovoti ir šventą žodį "Ne" taip pat ir pareigai pareikšti: štai kam, o broliai mano, liūto reikia.
Įgyti teisę sau naujoms vertybėms kurti - štai kas baisiausia dvasiai, kuri yra ir pagarbi, ir ištverminga. Išties ne kuo kitu, o plėšimu jai tai atrodo, klaikiu plėšrūno darbu.
Kaip šventenybę ji kadaise "Tu privalai" mylėjo: dabar toj šventenybėj savo jinai chimerą, savivalę regėti turi - kad laisvės ji iš savo meilės pasigrobtų: tokiam ,plėšimui liūto reikia.
Tad, broliai mano, pasakykit, ar gali vaikas padaryti, ko net ir liūtas neįstengė? Kam liūtui, žvėriui tam plėšriajam, dar ir vaiku pavirsti?
O vaikas juk - tai nekaltybė, tai užmarštis, pradžia nauja, tai žaismas, ratas, pats riedąs savaime, tai judesys pirmasis, tai šventas pritarimas.
Taip taip, o broliai mano, kūrimo žaismui reikia pritarimo švento: dvasia nūnai s a v o s i o s valios geidžia, atgauna s a v ą j į pasaulį toji, kuri praradusi jį buvo.
Aš dvasios tris virsmus jums suminėjau: kaip ji pavirto į kupranugarį, kaip tas paskui į liūtą virto ir kaip iš liūto vaikas pasidarė.
Štai taip Zaratustra kalbėjo. Tuomet jis lankėsi mieste, kuris vadinosi Žalmargė karvė.

Apie dorybės tribūnus

Nutiko kartą toks dalykas, kad ėmė Zaratustrai kažkas išminčių vieną girti, jog apie miegą ir dorybes tasai gerai kalbėti moka: labai jau gerbiamas visų esąs ir uždarbį turįs nemažą, būriai jaunų žmonių sėdį prieš jo tribūną. Nuėjo ir Zaratustra pasiklausyti ir atsisėdo su visais prieš tą tribūną. Štai taip išminčius tarė:
"Mums miegą gerbt ir gėdytis jo reikia! Tai pirma, ką jums pasakyti noriu. Be to, visiems iš kelio reikia trauktis, kam naktį miegas neramus ir akys nesimerkia!
Dar gėdos turi ir vagis prieš miegą: jis naktį visad slenka patyliukais. Tačiau yra nakties begėdis sargas, kuris begėdiškai nešiojas savo ragą.
Miegot - ne taip jau mažas menas: kai miego laukiant kiaurą dieną būtina budėti.
Tu dešimtkart per dieną save įveikti privalai: o tai neblogą nuovargį suteikia, tatai - sielos aguonos tikros.
Ir dešimtkart tau reikia vėl susitaikyt su savim, nes juk save įveikti - tai kartėlis didžiulis, o kas nesusitaikęs, sunku ramiai miegoti.
Tu dešimtį tiesų turi atrast per dieną, kitaip tiesos ieškosi naktį, nes liko alkana siela tavoji.
Tau dešimtsyk per dieną linksmam būt, juoktis reikia: jei ne, tau pilvas ims gurgėti naktį, ramybės tas drumstėjas.
O tai tik vienas kitas žino: jei nori gero miego, svarbu turėt visas dorybes. Bene galiu aš liudyt melagingai? Ar laužyt imt ištikimybę?
Ar geisti savo artimo tarnaitės? Visi šitie dalykai ramios nakties neteikia.
Ir net tada, jei kam netrūksta jokios daugiau dorybės, dar reikia jam suprasti viena: laiku ir tas dorybes siųst miegoti.
Kad tarp savęs vaidų nekeltų, neklusnios tos mergelės! Ir dėl tavęs, žmogau tu nelaimingas!
Tvirtos taikos ir su Dievu, ir su kaimynu: to miegas geras reikalauja. Ir dar jis prašo nepamiršt taikos ir su kaimyno velniu! Kitaip jis naktį tau neduos ramybės.
Dar vyresnybei pagarbos, klusnumo, net tai, kuri sukčiauja! To miegas geras reikalauja. Kuo dėtas aš, kad taip mielai valdžia kreivais keliais keliauja?
Tik tą aš visuomet galiu geriausiu piemeniu vadinti, kurs avį savo į vešliausią pievą veda: ir tai prie gero miego dera.
Netrokštu daug garbės ir turtų: tai blužnį susargdina. Tačiau be gero vardo ir turto šiokio tokio taip pat nekas miegoti.
Maža man draugija mielesnė nei didelė, pikta: bet turi ji žinoti, kada ateit ir išsiskirstyt laikas. Tai gerą miegą teikia.
Labai patinka man ir dvasios skurdžiai: jie miegą stimuliuoja. Laimingi jaučiasi tie žmonės, o ypač jeigu niekas jiems neprieštarauja.
Tokia yra diena žmogaus doringo. O jau kuomet naktis ateina, aš stengiuos būt ramus ir miego nesišaukti. Nenori jis kvietimo jokio, tas miegas, tas dorybių viešpats!
Verčiau mąstau aš atsigulęs, ką dieną šią veikiau ir ką galvojau. Be perstojo savęs vis klausinėju, kantriai lyg karvė ta, kur atrajoja: kaip dešimtkart save aš nugalėjau?
Kaip dešimtsyk aš susitaikiau, kas dešimt tų tiesų ir dešimt tų linksmybių, kurios man širdį taip gaivino?
Galvojant taip ir svarstant, kai supa ir liūliuoja tiek daug ir įvairių minčių, mane apninka miegas, tas nekviestas dorybių viešpats.
Jis į akis man pasibeldžia - ir jos tuojau apsunksta, jisai paliečia mano lūpas - ir jos tuoj prasičiaupia.
Išties atsėlina jis tyliai, vagis tasai mieliausias, pavagia mintis manąsias : apkvaišęs stoviu aš tada, nelyginant tribūna toji.
Tačiau jau neilgai stypsoti tenka: netrukus sau guliu, ištiesęs kojas."
Išgirdęs taip išminčių kalbant, Zaratustra širdy pradėjo juoktis: nes jam tuomet galvoj šviesa nušvito. Ir taip į savo širdį jis prakalbo:
"Kvailys atrodo šis išminčius ir kvaila tai, ką, postringauja: bet aš manau, kad ką jau ką, o pats jisai miegoti moka.
Laimingas tas, kurs netoli išminčiaus šio gyvena! Nes miegas toks negali neužkrėsti: prilimpa jis net ir per storą sieną.
Kerai šitie ir jo tribūnoje gyvena. Ir ne be reikalo jaunuoliai susėdę klausėsi pamokslų šito pranašo dorybės.
O išmintis jo reikalauja: budėki, kad gerai miegotum. Ir iš tikrųjų, jei prasmės gyvenime nebūtų ir reiktų rinktis beprasmybę, tai ši taip pat man būtų parankiausia.
Dabar aš jau suvokiu aiškiai, ko taip kadais ieškojo žmonės, kai sau dorybės mokytojo dairės. Jie gero miego geidė ir dar svaiginančių dorybių!
Visiems išminčiams išgirtiesiems, tribūnams tiems visiems didžiausia išmintis - besapnio miego siekis: gyvenimo prasmės geresnės jie neįsivaizdavo.
Ir šiandien dar yra ne vienas, kaip šis dorybių trubadūras, ir dar ne visuomet toks sąžiningas: bet laikas jį jau pasibaigęs. Ir neilgai jiems teks stovėti: jau tiesia jie savąsias kojas.
Kokie laimingi šie snaudaliai: nes greit galės akis užmerkti!"-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie tikinčiuosius gyvenimu anapus

Zaratustra taip Pat nusprendė kartą užmesti akį į žmogaus anapus, kaip tie, kurie gyvenimu anuoju tiki. Pasaulis man tuomet atrodė sukurtas kenčiančio ir nukankinto Dievo.
Sapnu man rodės tas pasaulis ir meno kūriniu kažkokio Dievo; migla spalvinga prieš akis tokiam, kurs nepatenkintas Dievybe.
Kas gera ir kas pikta, ir sielvartas, ir džiaugsmas, ir Aš, ir Tu taipogi - spalvinga rodės man migla, tvyrojus prieš akis kūrėjo. Nukreipti žvilgsnį nuo savęs kūrėjas geidė,- tada pasaulį jis sukūrė.
Svaigus troškimas to, kas kenčia,- akis nukreipti nuo kančių savųjų ir pats save užmiršti. Svaigus troškimas ir paties savęs užsimiršimas - toksai atrodė man kadais pasaulis.
Ši amžinai netobula mūs žemė, tas atvaizdas priešybių amžinųjų ir atvaizdas be tobulumo, tas džiugesys svaigus netobulo kūrėjo - toksai atrodė man kadais pasaulis.
Taigi ir aš esu seniau mėginęs pažvelgti į žmogaus anapus, kaip tie visi, kurie gyvenimu anuoju naiviai tiki. Bet argi iš tiesų aš pažvelgiau į tą žmogaus anapus?
Deja, o, broliai mieli, tas Dievas mano sukurtasis žmogaus tik rankų buvo darbas ir žmogiškoji beprotybė, kaip ir visi dievai pasauly!
Žmogus jis man išėjo, žmogaus ir mano Aš tiktai menka dalelė: iš pelenų manųjų ir iš karščio išėjo tas vaiduoklis iš tikrųjų! Ne iš anapus jis atėjo!
Tad kas įvyko, broliai mano? Aš įveikiau save, tą kenčiantįjį, ir pelenus savus aš nunešiau į kalną, o sau skaidresnę liepsną išgalvojau. Gi žiū, staiga vaiduoklis p a s i t r a u k ė!
Dabar kankintis aš turėčiau, kankintis tas, kuris pasveiko, kad reiktų štai tikėt tokiais vaiduokliais: kančia man būtų tai nūnai, savęs pažeminimas didis. Štai taip kalbu aš tiems, kas dar, naivybės kupini, gyvenimu anapus tiki.
Kančia, bejėgiškumas - štai kas sukūrė tuos visus anuos pasaulius; ir ta trumputė laimės beprotybė, kurią patirti lemta tiktai labiausiai kenčiančiajam.
Ir nuovargis, kurs nori vienu šuoliu, tuo šuoliu mirtinuoju, nušokti prie ribos paskutiniosios, tas vargšas aklas pavargimas, kuris net ir norėti nebenori,- jisai visus dievus sukūrė ir tuos visus anuos pasaulius.
Ir patikėkit jūs, o, broliai mano! Tai buvo kūnas tas, kurs kūnu nusivylė,- jisai apkvailintosios dvasios pirštais už sienos paskutinės graibės.
Tikėkit manimi, o, broliai mano! Tai buvo kūnas taip - tasai, žeme kurs nusivylė,- ir jis girdėjo, ką būties jam pilvas sakė.
Tada mėgino jis su galva pramušt paskutiniąsias sienas, ir ne tiktai su galva,- įlįst "anan pasaulin".
Tačiau "anas pasaulis" gerai paslėptas nuo žmogaus, anas nužmogintas nežmogiškas pasaulis, kuris yra tik niekas dangiškasis; ir pilvas tas būties - jisai nesako nieko žmogui, net jei dar jis žmogaus pavidalą turėtų.
Išties sunku įrodyt būtį, sunku ir ją prakalbint. Bet pasakykit man, jūs broliai, ar dar nėra įrodytas geriausiai tas įstabiausias iš visų dalykų?
Taip taip! Tas Aš ir prieštaravimai bei tas chaosas jojo dar nuoširdžiausiai apie būtį savo kalba - tas AŠ, kurs kuria, nori, vertę teikia, kurs matas ir vertė yra visų dalykų.
Ir ta būtis, ta teisingiausia, tas Aš - jis apie kūną kalba, ir jis dar kūno nori, net jeigu jį kūryba ir svaja pagauna ir jeigu jis net palaužtais sparnais plasnoja.
Ir vis kilniau išmoksta jis kalbėti, tas Aš: ir juo geriau jam tai pavyksta, tuo randa žodžių jis daugiau ir būdų pagarbai išreikšti tiek kūnui, tiek ir žemei.
Mane išmokė išdidumo naujo tasai manasis Aš, o jo dabar aš mokau žmones: daugiau nekišt galvos į smėlį dangiškų dalykų, bet nešti ją aukštai iškėlus, tą žemiškąją galvą mūsų, kuri šiai žemei prasmę kuria!
Teigiu žmonėms aš naują valią: norėti kelio to, kuriuo žmogus aklai žingsniavo; jam gero žodžio nešykštėti ir nebesukt iš jo į šalį, tarytum sergantys ir mirštantieji!
Kaip tik sergą ir mirštantieji, paniekinę mūs kūną, žemę, išrado dangiškuosius dalykus ir kraujo tuos lašus išganinguosius: bet ir šituos nuodus saldžius, neaiškius - ir juos jie paėmė iš kūno ir iš žemės!
Nuo vargo savo jie pabėgt norėjo, bet žvaigždės jiems per daug iš tolo švietė. Tuomet jie šitaip dūsaut ėmė: "O kad taip būtų dangiškų kelių įslinkt į būtį ir į laimę kitą!"- ir štai tada jie prasimanė savų gudrybių ir tų kraujo gėrimėlių!
Dabar visi jie pasijuto esą nuo kūno savo ir nuo žemės šios pabėgę, šitie nedėkingieji. Bet kas gi kaltas liko dėl traukulių ir džiaugsmo to bėgimo? Jų kūnas ir šita štai žemė.
Švelnus yra Zaratustra ligoniams. Išties nepyksta jis dėl to, kad guodžia jie save ir nedėkingi būna. Te sveikstančiais jie pasidaro, tevirsta jie įveikiančiaisiais ir kūną sau įgyja tobulesnį!
Neniršta ir danties negriežia Zaratustra ant to, kas sveiksta, jei švelniai dairos jis į svają savo apgaulingą ir vidury nakties aplinkui savo Dievo kapą slampinėja: tačiau liga ir kūnas be sveikatos, taip pat ir ašaros dar jo man lieka.
Ligonių juk visais laikais tarp tų netrūko, kas kurti geba ir kas Dievo trokšta; įtūžę jie apkęst negali, kas pažinimo šaknį kremta, ir tos jauniausios iš dorybių, kuri vadinas teisingumas.
Atgal akis jie kreipia, tamsių laikų vis dairos: išties tada juk kitokia svajonė, kitoks tikėjimas ir juk buvo - anuo laiku šėlimas proto į Dievą panėšėjo, o abejojimas tik nuodėmei prilygo.
Per daug gerai pažįstu aš tuos į Dievą panašius: jie trokšta, kad kas jais tikėtų, kad abejojimas vien nuodėmei prilygtų. Taip pat žinau aš puikiai, kuo patys jie labiausiai tiki.
Tiktai jau ne anais pasauliais ir ne lašais tais kraujo išganingais: labiausiai iš visų jie kūnu tiki, ir savo kūną laiko daiktu jie savaime.
Bet daiktas šitas jų yra nesveikas: mielai norėtų jie iš kailio išsinerti, todėl mirties pamokslininkų klauso ir patys skelbia jie anuos pasaulius.
Verčiau klausykit, broliai mano, ne jų, o sveiko kūno balso: tai teisingesnis ir grynesnis balsas.
Juk daug aiškiau ir teisingiau tik sveikas, tobulas ir taisyklingas kūnas kalba: jis šneka apie žemės prasmę.
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie kūno niekintojus

Aš žodį savo tart norėčiau visiems, kas kūną niekint linkę. Ne mokytis iš naujo ir ne iš naujo mokyt jie man išties privalo, o tik su kūnu savo jie atsisveikint turi - ir šitaip nebyliais pasidaryti.
"Esu aš kūnas ir siela",- taip kalba vaikas. Kodėl ir žmonės neturėtų kaip tie vaikai kalbėti?
Bet tas, kas jau yra pabudęs, kas jau žinoti geba, tas tokią mintį teigia: esu aš kūnas vien ir tiek, ir niekas aš daugiau nesu; siela yra tik žodis kažkam tokiam prie kūno.
O kūnas - tai didžiulis protas, daugumas su pradu vienumo tai karas ir taika, banda tai ir piemuo.
Taip pat, o, broli mano, ir tavo mažas protas, kurį "dvasia" tu vadini, yra vien įnagis to kūno tavo - tik mažas įnagis ir žaislas tavo proto didžio.
Sakai tu "Aš" ir tuo žodžiu didžiuojies. Tačiau dalykas daug didesnis - tiktai tikėti tuo nenori - yra tavasis kūnas ir tavo didis protas: o šis nesako Aš, bet daro Aš.
Ir tai, ką juslės jaučia, ką patiria dvasia, savy neturi niekad galo. Bet juslės ir dvasia įtikinti tave norėtų, jog jie esą visų dalykų tikslas: nors ir pilni tuštybės būtų.
O įnagis ir žaislas - tai juslės ir dvasia: tačiau už jų dviejų yra dar Pats, kuris taip pat juslių akim temato, kuris taip pat tik dvasios ausimis tegirdi.
Ir šitas Pats vis klauso, ieško: jis lygina ir prievartauja, užvaldo jis ir griauna. Jisai ir viešpatauja, yra taip pat ir Aš valdovas.
Taigi, o, broli mano, už minčių, jausmų tavųjų galingas stovi viešpats, nežinomas išminčius - vardu jis Pats vadinas. Tavajam kūne jis gyvena, jis - kūnas tavo.
Daugiau juk proto tavo kūne nei tavo išminty geriausioj. Kas žino tad, kuriems galams ta tavo išmintis geriausia taip kūnui tavo reikalinga?
Ir juokias tas tavasis Pats iš tavo Aš ir jojo šuolių išdidžiųjų. "Kas man tie šuoliai ir minties tie skrydžiai? - jis postringauja.- Tai kelias tik aplink mano tikslą. Aš pavadys esu to Aš ir jo idėjų įkvėpėjas.
Tuomet šis Pats tam Aš ir sako: "Pajausk čia skausmą!" Ir ima kęsti jis ir sukti galvą, kaip tos kančios nusikratyti - ir būtent taip p r i v a l o jis galvoti.
Tada šis Pats tam Aš vėl sako: "Pajausk čia džiaugsmą!" Ir ima džiaugtis jis ir sukti galvą, kaip dar dažniau patirt šią laimę - ir būtent taip p r i v a l o jis galvoti.
Visiems, kas kūną niekint linkę, aš žodį tarti noriu. Kad niekint geba jie, tai pagarbos jiems teikia. O kas yra tasai, kas gerbt ir niekint mokė, kas vertę ir kas valią kūrė?
Tas kuriantysis buvo Pats, kurs pagarbą ir panieką, ir džiaugsmą, taip pat ir skausmą sau sukūrė. Tas kuriantysis kūnas - jis dvasią sau sukūrė kaip savo valios ranką.
Kvailybe jūs ir panieka dar savo - visi, kas kūną esat niekint linkę,- tarnaujat vien savajam Pats. Todėl sakau jums aiškiai: tas jūsų Pats pats mirti nori ir nuo gyvenimo jis gręžias.
Jau niekaip jis ir to nebepajėgia, ko iš visų labiausiai geidžia,- pralenkt save kūryba. Tai būtų jam mieliausia, tai būtų visas jo troškimas.
Tačiau dabar jisai jau pavėlavęs,- todėl ir nori jis išnykti, jūs niekintojai kūno savo.
Išnykti nori jūsų Pats, todėl ir ėmėt savo kūną niekint! Nes jūs jau neįstengiat pralenkt savęs kūryba.
Dėl to dabar jūs nirštat, gyvenimo ir žemės neapkenčiat. Nežinomas pavydas dega šnairam tam jūsų žvilgsny, kurs visą jūsų neapykantą atskleidžia.
Keliu aš jūsų neisiu, jūs niekintojai kūno savo! Jūs nesat man tie tiltai, kurie prie antžmogio nuvesti gali! -
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie džiaugsmus ir aistras

O broli mano, jeigu tu turi dorybę, ir ji tikrai yra tava, tai su niekuo jinai neturi bendra, jinai tik tau priklauso.
Žinau, tu nori ją įvardyt ir glamonėti nori; tau noris už ausų ją timptelt, praleist su ja maloniai laiką.
Ir štai! Dabar turi jos vardą drauge su žmonėmis visais, ir pats esi į juos pavirtęs - į juos ir bandą jųjų su ta dorybe savo!
Todėl verčiau tu taip kalbėtum: "Nei žodžiais išsakysi nei vardą turi tai, kas sielai kančią ir saldybę taip pat ir alkį žarnoms mano teikia!"
Tegul dorybė tavo vertesnė būna užu vardą kokį: ir jeigu apie ją prabilti tau reikėtų, tai nesigėdyki lementi.
Tad taip kalbėki ir lemenki: "Tai m a n o turtas, aš jį myliu, toksai jis visas man patinka, vien tokio a š geidžiu to gėrio.
Tačiau nenoriu, man netinka, kad būt įstatymas jis Dievo, nenoriu jo kaip nuostatos žmonių ir žmogiškosios būtinybės: tegul nebus jis kelrodžiu man jokiu į antžemius, rojus visokius.
Dorybė ta, kurią aš myliu,- tai žemiška dorybė: nedaug joje gudrybės, o dar mažiau - žmonijos proto.
Bet paukštis tas sau lizdą pas mane susuko: todėl aš myliu jį ir prie širdies jį spaudžiu,- dabar štai tupi prie manęs jisai ant savo tų kiaušinių aukso."
Va šitaip tu turi lementi ir taip dorybę savo girti.
Kadaise tu aistrų turėjai, kurias piktom pavadinai. Tačiau dabar turi vien tik dorybes savo: išaugo jos juk iš aistrų tavųjų.
Didžiausią tikslą savo tu toms aistroms širdin įdėjai: tuomet dorybėm tavo, džiaugsmais tavais jos virto.
Ir nors tu kilęs būtum iš giminės ūmiųjų, galbūt ir iš gašliųjų, ar gal tikėjimo fanatikų nuožmiųjų, ar pagaliau iš keršyt trokštančiųjų,
- galiausiai visos tavo aistros dorybėm tapo, o nelabieji tavo - į angelus pavirto.
Kadais rūsy savajam laikei tu daug šunų laukinių, bet jie galų gale mielais paukšteliais giesmininkais virto.
Iš visokių nuodų nuodelių tu sau išsivirei balzamą; iš savo karvės sielvartą tu melžei,- nūnai geri tešmens jos saldų pieną.
Neaugs tavy daugiau jau nieko pikto, nebent tik tos piktybės, kur rasis iš kovos tavų dorybių.
Jei tu laimingas, broli mano, tai tu turi dorybę vieną, tik vieną, ne daugiau: taip tau lengviau per tiltą eiti.
Puiku turėti daug dorybių, tačiau nelengvas tai likimas; ne vienas dykumon išėjo ir ten sau galą gavo, nes jis pavargo būt kova dorybių ir tuo lauku, kur tarp savęs jos kaunas.
Tad pasakyki, broli mano, ar karas ir kautynės yra toks blogas jau dalykas? Tačiau to blogio reikia: pavydas, įtarumas, šmeižtas,- jie būtini dorybėms tavo.
Atkreipk akis ir pamatysi, kaip kiekviena dorybė tavo paties aukščiausio trokšta: visos ji geidžia tavo dvasios, kad vien tik j o s šaukliu ji būtų; ji nori ir visos galybės tavo, kuomet pyksti, kai neapkęsti tu imi ir meilė kai tave užvaldo.
Pavydžios juk yra viena kitai dorybės, baisus dalykas tas pavydas. Dorybės irgi gali iš pavydo žūti.
Ką apima liepsna pavydo, tas tartum skorpionas pats prieš save užnuodytą geluonį kreipia.
Ai, broli mano mielas! Ar niekad dar matyt neteko, kaip štai viena dorybė pati save apšmeižia ir nužudo?
Žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia: todėl savas turi mylėt dorybes,- nes tu nuo jų pražūsi.
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie blyškųjį nusikaltėlį

Žudyti juk nenorit, teisėjai ir aukų ruošėjai jūs, kol gyvulys galvos dar nenuleido? Žiūrėkit štai, blyškusis nusikaltėlis jau galvą panarino: jo akys panieka didžiausia dega.
"Manasis Aš yra toksai dalykas, kurį įveikti reikia: manasis Aš yra man panieka žmogaus didžioji",- taip kalba akys šitos.
Kad pats save jis teisė, tai buvo jo akimirka šviesiausia: neleiskit jūs iškilusiajam atgal nusmukti į menkystę savo!
Nėra išganymo tam jokio, kurs dvasiškai tiek dėl savęs kankinas, nebent tik mirti kuo greičiausiai.
Kai bausmę skiriat šią aukščiausią, teisėjai jūs galingi, tebus ji pagaila, tiktai ne kerštas. Tačiau žudydami kitus, žiūrėkite, kad patys jūs galėtumėt gyvenimą pateisint!
Tikrai yra per maža, kad susitaikote su tuo, kurį jūs žudot. Te jūsų liūdesys bus meilės antžmogiui pasireiškimas: tik šitaip norą dar gyventi pateisinti galėsit!
Jis - "priešas", - turite sakyti, bet ne "piktadarys"; "ligonis" turite sakyti, tačiau ne "niekšas"; "kvailys" sakyt jums reikia, bet "nusidėjėliu" vadint neturit teisės.
Ir tu, raudoną mantiją vilkįs teisėjau, jei drįstum garsiai pasakyti visa, ką mintyse esi pridaręs, tai tuoj kiekvienas imtų šaukti: "Šalin šį nevidoną, šalin nuodingąją gyvatę!"
Tačiau mintis ir veiksmas, taip pat ir veiksmo vaizdas toli gražu nėra tas pats. Tarp jų nesisuka priežastingumo ratas.
Ir būtent vaizdas poelgio neseno padarė šitą blyškų žmogų dar blyškesnį. Pribrendęs buvo jis tam poelgiui, kada jis jį įvykdė: bet nepajėgė jis ištvert jo vaizdo, kada jau viskas atsitikę buvo.
Jam visuomet tik taip atrodė, kad vieną veiksmą jis padarė. Aš kvailyste laikau dalyką šitą: kas išimtis jam buvo, nūnai esme pavirto.
Kaip smėlyje brūkšnys nubrėžtas užburti vištą gali, taip ir tas pokštas, jo iškrėstas, sukaustė jo vargšelį protą - aš kvailyste tai vadinu, kai viskas j a u įvyko.
Klausykit, jūs teisėjai! Yra kita dar beprotystė: tik ši p i r m veiksmo eina. Deja, ganėtinai įlįst jums nepavyko į sielą šitą!
Štai taip teisėjas raudonasis tarė: "Dėl ko žudyt šiam nusikaltėliui reikėjo? Jis apiplėšt ketino." Bet aš sakau jums kitką: siela jo kraujo, o ne grobio geidė - jis peilio laimės troško!
Tačiau jo vargšas protas nepermanė tos beprotystės ir perkalbėjo jį. "Ar kraujas taip svarbu,- jis jam įrodinėjo,- ar nevertėtų ta proga ir kokį grobį pasiimti? Kaip keršto ženklą?"
Ir jis pakla?sė savo vargšo proto: kaip švinas koks kalba ta jį prislėgė - ir plėšė jis tuomet, kai žudė. Dėl beprotystės savo pajaust jis gėdos nenorėjo.
Dabar štai vėl švinu kaltė jį slegia, ir vėl jo vargšas protas toks sustingęs, sunkus ir toks palaužtas.
Jei jis papurtyt galvą tik galėtų, tai jo našta tuoj nusiristų: bet kas papurtys šitą galvą?
Ir kas yra žmogus štai šitas? Krūva ligų, kurios per dvasią skverbias į pasaulį: čia jos jau grobio ras kaip reikiant.
Kas šis žmogus, kas esmę jo sudaro? Tai kamuolys piktų gyvačių, kurios retai kada šalia viena kitos nurimsta,- tad išsisklaido jos pavieniui ir atskirai pasauly grobio ieško.
Pažvelkite į šitą vargšą kūną! Dėl ko jisai kankinos ir ko taip smarkiai troško, tą išsiaiškino savaip šita siela varginga,- ir ji tai pavertė geismu žudyti, ir peilio laimės ji sukėlė siekį.
Ir kam dabar susirgt bus lemta, tas bus užpultas blogio, kuris nūnai nuožmus be galo: jis skausmą nori tam sukelti, kas jam pačiam jį kelia. Bet būta ir kitų laikų, ir blogio juk, ir gėrio kito būta.
Kadaise blogis buvo abejonė ir noras būti savimi. Tada, kas ta liga susirgęs buvo, eretiku ir ragana pavirto: dėl to atseit jis smarkiai kentė ir dar kitiems kančios šitos norėjo.
Bet jūsų ausys to girdėt nelinkę: geriesiems jūsų, sakote, tai kenkia. Bet kas man tie gerieji jūsų!
Nemaža kas šituos geruosiuos ir, tiesą sakant, ne jų blogis vien šleikštulį man kelia. Tačiau norėčiau aš, kad juos apsėstų beprotystė ir galą gautų jie visi, kaip šitas nusikaltėlis blyškusis!
Norėčiau aš iš tikro, kad beprotystė jų tiesa, ištikimybe ar teisingumu vadintųs: bet turi savo jie dorybę - ilgai gyvent jie nori ir mėgautis menka būties gerove.
Turėklas aš esu prie upės: te griebiasi manęs, kas ranką dar pakelti gali! Tačiau nesu ramentas jūsų.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie skaitymą ir rašymą

Iš viso to, kas parašyta, patinka man tik tai, ką rašo autorius krauju savuoju. Rašyki tad krauju, ir tu patirsi, kad kraujas - tai dvasia grynoji.
Nelengva kraują svetimą suprasti: aš niekinu tuos skaitančius dykūnus.
Skaitytoją pažint kam teko, tas nieko jam daugiau nedaro. Dar šimtas metų tų skaitovų - ir jau pati dvasia pradės smirdėti.
O kad dabar skaityt išmokti kiekvienas gali, ilgam ne vien tik rašymą sudergs, bet pražudys ir mąstymą taipogi.
Dvasia kadaise Dievas buvo, vėliau ji žmogumi pavirto, o štai dabar ir valkatų minia dar tapt ji žada.
Krauju ir posakiais gudriais kas rašo, ne skaitomas tas nori būti, o mintinai išmoktas.
Kalnuos aršiausias kelias - tai tarpas tarp viršūnių: bet tam turėti reikia kojas ilgas. Ir posakiai viršūnėm būt privalo: o tie, kuriems kalba skirta šitoji, ir dideli, ir aukštaūgiai turi būti.
Štai oras retas, grynas, arti gresiąs pavojus ir linksmo pykčio kupina dvasia - gerai prie vienas kito dera.
Aš noriu, kad aplink sukiotųs kipšai, nes man drąsos netrūksta. Drąsa, kuri išbaido šmėklas, pati sau kipšų pasidaro,- drąsa kvatotis nori.
Aš tokio jausmo, kaip jūsiškis, daugiau jau neturiu krūtinėj; tas debesis, kurį aš po savęs regiu, tas juodis ir tas sunkis - iš jų tiktai juokiuosi: tai jie audros tą jūsų debesį sudaro.
Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs.
Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti?
Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų.
Nerūpestingus, pašaipūnus, stiprius ir prievartos nevengiančius - m u s tokius išmintis matyti geidžia: jinai juk moteris - jai visad tik karys patinka.
O jūs man skundžiatės ir sakot: "Gyvenimas - sunki našta." Bet kam tuomet rytais išdidūs esat, o vakarais jau pasiduoti linkę?
Gyvenimas - sunki našta iš tikro: bet nesidėkite tokie gležnučiai! Visi mes esame nuostabūs asilai ir asilienės krovininės.
Ką bendro turim mes su rožės žiedu, kurs dreba, kai ant kūno jam rasos užkrinta lašas?
Sakau jums iš tikrųjų, gyvenimą dėl to mes mylim, kad mes prie meilės, o ne jo pripratę esam.
Juk meilėj visad esti truputis beprotystės. Tačiau ir beprotystėj krislelis proto būna.
Ir man, kuriam gyvenimas patinka, atrodo, jog drugeliai ir muilo burbulai, ir žmonės tie, kurie į juos panašūs,- o jų visuomenėj netrūksta, - daugiausia apie laimę žino.
Matyt, kaip plazda sielos menkos - lengvutės, kvailos, judrios ir gracingos,- tai Zaratustrai ašarą išspaudžia ir uždainuoti gundo.
O aš tiktai tokiu Dievu tikėčiau, kurs šokti moka.
Ir kai išvydau savo velnią, jis man atrodė rimtas ir nuodugnus, mąslus bei iškilmingas: dvasia tai buvo sunkio - dėl jos daiktai visi juk krinta.
Juoku, bet ne pykčiu žudyt lengviausia. Aure, myriop pasiųskim sunkio dvasią!
Išmokau vaikščiot savo kojom: ir nuo tada aš vien tik bėgu. Esu išmokęs ir skraidyti: ir nuo tada jau nebenoriu, kad stumtų kas, kai pajudėt iš vietos reikia.
Dabar esu aš lengvas, dabar skrendu, dabar žvelgiu aš po savim, dabar aš Dievą šokdinu.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie medį prie kalno

Pamatė Zaratustros akys, kad vengia jo kažkoks jaunuolis. Ir kartą, kai pavakariais Zaratustra sau vienas vaikščiojo po kalnus, kurių aplinkui miestą, vadinamą "Žalmargė karvė", tiek buvo daug ir didelių, pamatė jis jaunuolį šitą, besėdintį prie medžio ir žvelgiantį pavargusiu žvilgsniu į slėnį. Priėjęs palietė jis medį, kur šis žmogus sėdėjo, ir taip į jį prabilo:
"Jei medį šį aš savo rankom papurtyti norėčiau, iš to man nieko neišeitų.
O vėjas juk, kurio nematom, kankina, lanksto jį, kaip nori. Ir mus daugiausiai ir blogiausiai ir lanksto, ir kankina rankos, kurių nemato niekas."
Staiga pašoko jaunikaitis, nustebęs ir sutrikęs, ir taip į tuos žodžius atsakė: "Girdžiu aš kalbant Zaratustrą - aš ką tik apie jį galvojau."
"Tad ko toks išsigandęs?"- Zaratustra paklausė ir šitaip savo kalbą tęsė: "Žmogus - tarytum medis.
Juo stiebias jis labiau į viršų, juo siekia jis daugiau šviesos, tuo vis giliau jo šaknys į žemę skverbiasi, į tamsą, gylį - į tai, kas pikta."
"Taip taip! Tikrai į pikta! - sušuko jaunikaitis.- Kaip gali būt, kad atradai tu sielą mano?"
Nusijuokė Zaratustra ir tarė: "Yra sielų, kurių atrasti nieks negali, nebent išrasti jas pirma reikėtų."
"Taip taip! Tikrai į pikta!" - darsyk sušuko jaunikaitis.
"Sakei teisybę, Zaratustra. Kai aš aukštybių siekt panūdau, pats savimi nebegaliu tikėti, ir niekas jau nebetiki manim,- kaip atsitinka visa šita?
Per greit galbūt keičiuosi: manoji ši diena paneigia mano vakarykščią. Dažnai aš peršoku pakopas, kuomet lipu į viršų,- o to jokia pakopa neatleidžia.
Kada esu aukštai viršūnėj, aš visados jaučiu vienatvę. Nėra, kas su manim kalbėtų, vienatvės šaltis ima kūną drebint. Ko ieškau aš tenai aukštybėj?
Ir panieka, taip pat troškimas mano - abu jie eina koja kojon: ir juo labiau kylu į viršų, tuo vis daugiau neapkenčiu aš to, kurs irgi lipa. Ko reikia jam tenai aukštybėj?
Kaip gėdijuos aš to lipimo, kaip gėda man dėl to klupimo! Kaip niekinu aš tą šnirpštimą savo! Kaip nekenčiu aš skrendančiojo! Kaip vargina mane aukštybė toji!"
Ir čia nutilo jaunikaitis. Tačiau Zaratustra ramiai į medį žvelgė, į tą, kur jie stovėjo, ir taip toliau kalbėjo:
"Šis medis stūkso vienišas čionai kalnyne; praaugo žmones jis ir žvėris.
Ir jeigu jis kalbėt galėtų, nerastų nieko jis, kas jį suprastų: toks aukštas jis išaugo.
Nūnai jis laukia vis ir laukia - ko laukia jis iš tikro? Per daug arti prie debesų jisai gyvena: matyt, jis pirmo žaibo laukia?"
Kuomet Zaratustra šią kalbą baigė, vėl susijaudinęs jaunuolis karštai sušuko: "Taip, Zaratustra, tu sakai teisybę. Kada aukštybių siekt norėjau, geidžiau aš pražūties savosios, ir tu esi tas žaibas, kurio aš laukiau! Žiūrėk, kas iš manęs beliko, kai mums tu pasirodei? P a v y d a s tau, ne kas nors kitkas mane visai sužlugdė!"- jaunuolis aiškino ir graudžiai verkė. Tačiau Zaratustra apkabino ir ėmė vestis su savim iš lėto.
Kai jie abu šiek tiek jau paėjėjo, Zaratustra prašneko vėlei:
"Širdis mana iš skausmo plyšta. Geriau nei tavo žodžiai sako, man akys tavo rodo, koks tau pavojus gresia.
Tu dar esi nelaisvas, tu laisvės dar tik i e š k a i. Bemiegės tau atėjo naktys - dėl to ieškojimas tas tavo kaltas.
Į laisvas tu veržies aukštybes, žvaigždžių siela tavoji trokšta. Bet ir blogieji polinkiai tavieji - ir jie juk laisvės geidžia.
Laukiniai tavo šunys laisvėn braunas; iš džiaugsmo loja jie rūsy savam, kuomet dvasia tavoji visus kalėjimus panaikint siekia.
Man dar tu tebesi belaisvis, kuris sau laisvę prasimano: oi, ir gudri siela tokių belaisvių daros, tačiau ir įtari, bloga be galo.
Kas dvasios laisvę jau pasiekęs, ir tam apsivalyt dar reikia. Dar daug kalėjimo, pelėsių jame yra išlikę: jo žvilgsnis tyras turi tapti.
Žinau, kokie tavęs pavojai tyko, bet savo meile ir viltim sava maldauju: te tavo meilė ir viltis nežūna niekad!
Taurus tu dar jautiesi, tauriu tave kiti dar laiko, kas dantį griežia ant tavęs ir akimis žaibuoja. Žinok - visiems taurus ant kelio stovi.
Net ir geriesiems jis užkliūva: ir net jei šie geruoju jį vadina, jie tuo tiktai iš kelio jį pašalint nori.
Taurusis trokšta nauja kurti, taip pat dorybę naują. Gerasis nori seno, kad sena nepražūtų.
Tačiau ne tai pavojų kelia, kad štai taurusis virs geruoju, bet kad akiplėša, šaipūnu, naikintoju jis tapti gali.
O, pažinojau aš tauriųjų, kurie didžios vilties neteko. Dabar su žemėm maišo jie visas viltis didžiąsias.
Tada jie įžūliai gyvent pradėjo trumpučiais malonumais, ir jų tikslai daugiau vienos dienos nesiekė.
"Dvasia taip pat juk geidulinga",- sakyt jie ėmė. Tuomet sparnai jų dvasios lūžo: dabar ji šliaužioja aplinkui ir dergia grauždamasi.
Kadaise didvyriais jie tapti manė: nūnai ištvirkėliais pavirto. Dabar jų didvyriai - tik sielvartas ir siaubas.
Bet savo meile ir viltim tave maldauju: tu didvyrio nemeski iš širdies jau niekad! Šventa laikyk didžiausią viltį savo!"-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie mirties pamokslininku

Yra tokių kas mirtį skelbia: tačiau gausu pasauly tų, kam skelbt ir pamokslauti reikia, kad iš gyvenimo jie eitų.
Liekų pilna mūs žemė, sumaitotas gyvenimas dėl tų, kurių per didelės gausybės. Kad išviliojus juos iš šio pasaulio "gyvenimu anapus amžinuoju"!
Vadina žmonės "geltonaisiais" mirties pamokslininkus tuos arba juodaisiais". Bet noriu jums kitas spalvas dar jų atskleisti.
Tatai yra baisieji, kas žvėrį plėšrų savyje nešiojas ir kitko pasirinkt negali - tiktai malonumus arba savęs graužimą. Tačiau ir malonumai jų yra savęs graužimas.
Jie net žmonėm nėra dar tapę - visi šitie baisieji: teskelbia jie gyvenimą anapus ir patys ten keliauja!
Tatai yra sielos džiova sergą ligoniai: vos gimę jie - jau mirt pradėję ir mokymų tokių ištroškę, kur nuovargis, taip pat atsižadėjimas jų pagrindą sudaro.
Mielai norėtų jie numirę būti, o mes turėtume geru tą norą jų laikyti! Todėl mes būkime atsargūs ir neprikelkime šių mirusiųjų, ir nepažeiskime šių karstų vaikštančiųjų!
Jei jiems sutikti pasitaiko ligonį, senį ar lavoną, tuojau jie ima skelbti: "Gyvenimas - tai niekis!"
Bet jie yra tik patys niekis, ir akys jų ne ką geresnės, nes jos būties tik vieną veidą mato.
Giliai paskendę liūdesy savajam ir trokšdami mažų atsitikimų, kurie vien mirtį neša,- taip laukia jie, dantis sukandę.
Arba štai toks dalykas: jie čiumpa tuoj saldainį ir patys tyčiojas iš vaikiškumo savo - jie laikos įsitvėrę gyvenimo šiaudelio ir tyčiojas iš to, kad jie dar už šiaudelio laikos.
O išmintis jų skelbia šitaip: "Kvailys - tasai, gyvent kurs lieka, betgi kokie kvaili mes esam! Ir tai gyvenime kaip tik visų kvailiausia!"
"Gyvenimas - tai vien kančia didžiulė",- kiti štai skelbia ir teisybę sako: tad pasirūpinkit, kad pasibaigtų tas j ū s i š k i s ! Tad pasistenkit, kad gyvenimas šis liautųs, kuris yra vien tik kančia didžiulė!
O štai kaip jį dorybės mokslas teigia: "Tu pats save žudyti privalai! Tu pats turi slapta išnykti!"
"Gašlumas, meilės malonumai - tai nuodėmė,- taip sako tie, kas mirtį skelbia,- tad pasitraukime į šoną ir jau vaikų nebegimdykim!"
"Gimdyt sunku, - kiti vėl postringauja,- tai kam dar visa tai daryti? Juk gimdom vien tik nelaimingus!" Ir jie taip pat yra mirties skelbėjai.
"Užjausti žmogų reikia,- nurodo tau tretieji. Paimkit visa, ką turiu! Paimkit ir mane, koks aš esu. Nes vis mažiau mane gyvenimas belaiko!"
Jei jie tikrai užjaust galėtų, tai savo artimiesiem sukelti šleikštulį gyvenimu turėtų. Piktumas būtų jų tikrasis gėris.
Tačiau pabėgti nuo gyvenimo jie nori: ir kas jiems darbo, kad kitus grandinėm savo, dovanom jie dar tvirčiau sukausto!
O jūs, kas dirbat plušat, gyvenime dienos ramios nematot: ar nesat jūs gyvent labai pavargę? Ar nesat gerai mirties pamokslui pasiruošę?
Visi, kas darbą sunkų taip pamilot ir tai, kas greta, nauja, svetima yra,- blogai save pakenčiat patys; darbštumas jūsų - tai bėgimas ir noras užsimiršti.
Jei jūs gyvenimu daugiau tikėtut, mažiau akimirkai jūs atsiduotut. Bet laukti ištvermės jums ir net tingėjimui jos maža!
Visur vien tų girdėti balsas, kas mirtį skelbia: ir žemė mūs pilna žmonių, kuriems patiems sakyt mirties pamokslą reikia.
Ar skelbti "amžiną gyvenimą anapus": man tai tas pats,- kad tik greičiau jie ten keliautų!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie karą ir karius

Nenorim mes, kad mūs gailėtų geriausi mūsų priešai, nenorim pagailos ir tų, kuriuos visa širdim mes mylim. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti!
O broliai mano kariauninkai! Aš myliu jus be galo, esu ir visados buvau jums lygiavertis. Taip pat esu aš ir geriausias jūsų priešas. Tad leiskit man jums tiesą pasakyti!
Žinau, šiek tiek nutuokiu, kad širdys jūsų neapykantos, pavydo turi. Tokie jūs didūs nesat, kad nežinotumėt, kas neapykanta ir kas yra pavydas. Tad būkite bent tiek jau didūs, kad gėdytis savęs jums nereikėtų!
Ir jei negalit būti šventaisiais pažinimo, tai nors kariais jo būkit. Juk jie yra draugai ir pirmtakai tokios šventybės.
Matau kareivių aš daugybę: o, kad tiek daug karių regėčiau! Drabužį tą, kuriuo jie vilki, vadina uni-forma: o, kad nebūtų uni-forma, kas po šitais drabužiais slypi!
Aš tokius jus matyti noriu, kurių akis vis priešo ieško: ne kito - s a v o priešo. Bet kai kurie iš jūsų iš pirmo žvilgsnio neapkęsti ima.
Ieškot jūs turit savo priešo, kariauti savo karą - už idėjas savąsias! O jeigu jūsų idėja ir nugalėta būtų, tai jūsų sąžinė, garbė net ir tada triumfuot turėtų!
Mylėti taiką jūs privalot kaip priemonę naujiems karams: ir trumpą taiką - daug stipriau nei kokią ilgą.
Kviečiu aš jus ne darbą dirbti, šaukiu aš jus į kovą. Ne taikai raginu visus jus, o pergalę pasiekti. Te darbas jūsų bus kova, o jūs taika tik pergalę įkūnys!
Gali tylus ramiai sėdėti, jei rankose strėlė ir lankas: o šiaip - tik plepalai ir barniai. Tegul taika tad jūsų tik pergalę įkūnys!
Jūs klausiate, ar geras tas dalykas, kuris pašventina net karą? Ir aš sakau: tik geras karas kiekvieną daiktą daro šventą.
Juk karas ir drąsa, narsumas daugiau didžių darbų yra nuveikę nei artimojo meilė. Ne jūsų ta širdis užjaučiančioji, o tik narsumas jūsų lig šiol vis gelbėjo nelaimės ištiktuosius.
"O ką laikyt gėriu?"- jūs klausiat. Narsa yra tas gėris. Palikit mergužėlėms teigti: "Kaip gera tai, kas ir gražu, ir jaudint gali!"
Dažnai kiti beširdžiais jus vadina: tačiau tyra širdis jūsiškė, aš myliu tą širdies drovumą jūsų. Drovu dėl savo potvynio jums daros, kiti atoslūgio gi savo drovis.
Jūs šlykštūs,- sakot,- esat? Na ką gi, broliai mano! Tad apsigaubkit iškilnybe, tuo apsiaustu šlykščiųjų!
Ir jei siela jūs taps didžiulė, tai bus ji ir išpuikus, tuomet jūsiškėj iškilnybėj netrūks ir pykčio. Aš jus pažįstu.
O pykty juk akistaton sueina išpuikėlis ir tas, kas silpnas. Bet nesupranta jie viens kito. Aš jus pažįstu.
Tokių turėt tik galit priešų, kuriuos vien neapkęst reikėtų, bet ne tokių, kas paniekos tik vertas. Didžiuotis turit savo priešu: tuomet ir priešų pergalės drauge laimėjimais bus jūsų.
Maištauti - tai kilnybė vergo. Tebus kilnybė jūsų paklusnumas! Jau jūsų pats įsakymų davimas tebus raiška klusnumo!
Geram juk kariui daug smagiau girdėti "tu privalai" negu aš noriu". Ir tai, kas miela jūsų širdžiai, verčiau pirma kad jums kas nors dar įsakytų.
Ir meilė jūsų šiam pasauliui, gyvenimui jame, tebūna meilė jūs didžiausiai vilčiai: o jūsų ta. viltis didžiausia tebūna ir prasmė gyvent svarbiausia!
O ši prasmė svarbiausia jums turi būti mano įsakyta, ir jos esmė štai šitaip skamba: žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia.
Gyvenkit tad gyvenimą klusnumo, kariaukite, kovokit! Juk didelė vertė yra ilgai gyventi! Kuris karys pasigailėti prašo!
Oi ne, nesigailiu aš jūsų, aš myliu jus visa širdim o broliai mano kariauninkai!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie naująjį dievaitį

Kai kur pasauly dar tautų gyvena ir esama bandų nemaža, tik ne pas mus, o broliai mano: čionai gyvuoja tik valstybės.
Valstybė? Kas jinai per daiktas? Gerai! Dabar klausykit atidžiai, aš pasakysiu žodį savo, kaip tautos miršta.
Valstybė - tai šalčiausias iš visų šaltų siaubūnų. Šaltai jinai meluoja, ir melas šis iš jos burnos mums plūsta: "Aš, būdama valstybė,- sako ji,- esu tas pats, kas ir tauta."
Apgaulė tai ir melas! Kūrėjai buvo tie, kurie tautas sukūrė ir meilę bei tikėjimą joms davė: taip jie gyvenimui tarnavo.
Naikintojams priklauso tie, kas spąstus spendžia daugumai žmonių, vadindami save valstybe: jie laiko kardą virš galvą iškėlę ir verčia juos šimtus geismų savų patenkint.
Bet kur tauta dar egzistuoja, ten ji valstybės nesupranta ir neapkenčia jos kaip žvilgsnio pikto, kaip papročių ir teisių pažeidėjos.
Štai tokią mintį aš jums duodu: juk visos tautos turi tik joms būdingą gėrio, taip pat ir blogio kalbą, kurios kaimynas nesupranta. O kalbą tą ji susikūrė iš papročių savų ir teisių.
Tačiau valstybė melą skleidžia visom kalbom - tiek gėrio, tiek ir blogio: ir ką ji tik pasako, yra gryniausias melas, o ką jinai įgijus turi, ji turi tai pavogus.
Netikra juk yra joj viskas: dantim vogtais ji kandžioja kiekvieną, plėšrūnė toji. Net josios viduriai - ir tie dirbtiniai.
Dviejų kalbų, kurių viena gėriu, kita - blogiu vadinas, yra ji maišalynė: štai tokį ženklą duodu jums kaip simbolį valstybės. Iš tikro ženklas Šitas mirties tik valią rodo! Išties jis moja tiems, kas mirtį skelbia!
Per daug žmonių pasaulin mūs ateina: atliekamiems šitiems ir buvo išrasta valstybė!
Pažvelkit tik, kaip tuos jinai vilioja, kurių toks perteklius didžiulis! Ir kaip ji ryja juos ir kramto, ir kaip juos atrajoja!
"Nėra šioj žemėj nieko, kas būt didesnis už mane: esu aš Dievo pirštas tvarkantysis",- taip baubia pabaisa šitoji. Ant kelių puola tuoj ne vien tik ilgaausiai bei trumparegių minios!
Net jums, jūs sielos didžios, ji kužda savo melą juodą! Deja, ji randa raktą į širdis turtingąsias, kurios save taip noriai švaisto!
Taigi ir jis jinai atskleidžia, ir jus, kurie jau Dievą senąjį įveikę esat! Pavargote jūs kovoje, o štai dabar ir nuovargis jūsiškis tarnauti dar naujam dievaičiui ima!
Herojais ir garbingais vyrais apsistatyt save norėtų dievaitis tas naujasis! Mielai jis šildos spinduliuos, kuriuos tarytum saulė skleidžia jam sąžinė švarioji,- pabaisa tas šaltasis!
Dievaitis naujas duos j u m s visko, jei j ū s tik garbinsite jį: taip perka sau jis žavesį dorovių jūsų ir išdidžių akių jūs žvilgsnį.
Jisai jus masalu naudoja, kad priviliotų tuos, kurių tiek daug yra privisę! Tada ir buvo sugalvotas tas pragariškas išradimas, mirties arklys, žvangąs visa puošnybe savo ir dieviškų garbės ženklų gausybe!
Taigi mirtis žmonių daugybei nesunkiai buvo išrasta, mirtis, kuri save gyvenimu garsina: išties - ta paslauga širdinga visiems mirties skelbėjams!
Valstybė man - tai toks dalykas, kur tik visi - nuodų gėrikai, gerieji ir blogieji, kur žmonės alei vieno save praranda patys, gerieji ir blogieji, kur žudos visi iš lėto - ir tai "gyvenimu" vadinas.
Pažvelkit štai į tuos, kurių per daug yra! Jie vagia darbus išradėjų ir savinas lobius išminčių: švietimo vardą jie šitai vagystei davė - ir viskas tampa jiems liga bei šaltiniu visokio blogio!
Pažvelkit va į tuos, kurių tokia gausybė! Jie serga nuolatos ir lieja savo tulžį - ir laikraščiu tatai vadina. Jie ryja vienas kitą ir net suvirškint nepajėgia.
Pažvelkit dar į tuos, kurių nereikia! Jie turtų įsigyja ir vis labiau dėl to nuskursta. Valdžios jie trokšta ir pirmiausia pinigų daugybės, to įnagio galybės,- o vargšai nelaimingi!
Žiūrėkit, kaip jie lipa, tos mikliosios beždžionės! Jie ropščias per kits kitą ir tempia tuos, kurie aukščiau įsliuogę, žemyn į purvą ir bedugnę.
Visi jie veržiasi į sostą: jų galvos pramuštos dėl jo,- lyg laimė ten sėdėtų! Dažnai soste tik mėšlas kiurkso, ir neretai ant mėšlo sostas stūkso.
Visi man jie yra bepročiai - tai medžiais sliuogiančios beždžionės ir karštakošiai. Bjauriu kvapu man atsiduoda dievaitis jų, pabaisa tas šaltasis: man dvokia jie visi, šitie tarnai dievaičių.
O, broliai mano mieli! Nejau uždusti norit šitų nasrų ir potroškių tvaike? Verčiau išdaužkit langus ir šokite į orą gryną.
Toliau kiek galit bėkite nuo dvoksmo šito! Nuo stabmeldystės tų, kurių per daug privisę, jūs pasitraukit!
Nelaukę nieko sprukit nuo smarvės tos didžiulės! Tolyn nuo šių aukojamų žmonių svilėsių!
Didžioms sieloms ir šiuomet laisva yra dar žemė. Dar daug yra tuščių buveinių, kur atsiskyrėliai po vieną ar po du gyvent galėtų, kur dvelkia jūrų vėjai gaivūs.
Didžioms sieloms tiesus dar kelias gyveniman laisvajan. Išties, kas maža ką teturi, tas dar mažiau turės: palaimintas tebūna tasai neturtas mažas!
Tik ten, kur baigiasi valstybė, yra pradžia žmogaus, kuris nėra nereikalingas: tenai giesmė suskamba to, kurs būtinas yra,- giesmė nauja ir negirdėta, giesmė, kurios negalima pakeisti.
Tenai, kur b a i g i a s i valstybė, - nukreipkite akis ton pusėn, o, broliai mano! Ar jūs vaivorykštės nematot ir tiltų tų, kurie į antžmogį jus veda?-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie prekyvietės muses

O bėk drauguži mano, tu į vienatvę savo! Regiu tave aš apsvaigintą didžiųjų vyrų triukšmo ir smarkiai subadytą geluonimis mažųjų.
Oriai giria ir olos moka drauge su tavimi tylėti. Vėl būki lygus medžiui, kurį tu myli, būk lygus medžiui plačiašakiui: tylus jisai bangų ošimo klausos, kybodamas virš jūros.
Tenai, kur baigiasi vienatvė nuo ten - prekyvietės jau valdos, o kur prekyvietės pradžia, tenai ir triukšmas pasigirsta, didžių vaidintojų sukeltas, ir dar nuodingų musių ten zyzimas kyla.
Pasauly mūsų taip jau esti, kad net geriausieji dalykai iš tikro nieko dar nereiškia be vieno to, kurs scenoj juos parodo: juos vyrais dideliais vadina žmonės, šituos statytojus spektaklio.
Nedaug suvokia žmonės, didybę kas sudaro, kitaip pasakius, tuos, kas kuria. Užtat statytojus didžių dalykų ir jų vaidintojus visus supranta jie geriausiai.
Aplink naujų verčių kūrėjus pasaulis mūsų sukas: nematomai tai vyksta. Tačiau aplink vaidintojus garbė ir žmonės sukas: tokia yra "tvarka pasaulio".
Artistas - juk žmogus dvasingas, bet dvasios sąžinės jam trūksta. Jis visad tiki tuo, kuo žmones jis labiau įtikint gali - įtikint s a v i m i pirmiausia!
O ryt - tikėjimas jo naujas, poryt - jis dar naujesnis. Greitas jusles jis turi, kaip ir žmonių minia, ir uoslę kintamą taip pat.
Išmušt iš vėžių jam - įrodyt reiškia, iš proto išvaryti - įtikinti privalo. O kraujas jam - geriausias iš visų motyvų.
Ir tiesą tą, kuri tik jo ausin patenka, melu jis ir nieku vadina. Iš tikro tiki jis vien tais dievais, kurie pasauly didį triukšmą kelia!
Prekyvietė pilna pajacų ir juokdarių puošniausių - ir žmonės gėrisi didžiaisiais vyrais savo! Šie jiems yra akimirkos valdovai.
Tačiau akimirka juos spaudžia, o jie tave jau remia. Ir iš tavęs jie "taip" ar "ne" išgirsti nori. O varge mano, nejaugi tarp dviejų kėdžių žadi tu sėstis?
Tiems būtiniems ir spaudžiantiesiems pavydo neturėki, teisybės tu mėgėjau! Dar niekuomet teisybė nesikabino būtinajam į parankę.
Nuo tų staiguolių traukis ten, kur saugiai tu jautiesi: tiktai prekyvietėj tave užpuola ir verčia "taip" ar "ne" vien atsakyti.
Iš lėto visos gilios versmės teka: ilgai joms laukti reikia, kol jos sužino, k a s jų gelmėn įkrito.
O visa, kas yra didinga, tas ne prekyvietėje vyksta ir nuošaly nuo visokios garbės: toli nuo vietos tos, taip pat ir nuo garbės jau ir senais laikais gyveno naujų verčių kūrėjai.
Skubėk, drauguži mano, tu į vienatvę savo: regiu tave nuodingų musių sukapotą. Skubėk tenai, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia!
Skubėk vienatvėn savo! Per daug arti gyvent tau teko prie tų mažųjų ir menkystų. Nuo keršto jų nematomo tu bėki! Jie tau yra tik kerštas gyvas.
Nekelk daugiau prieš juos tu rankos! Jų skaičius begalinis, ne tau likimo skirta vėduokle musių būti.
Be galo daug šitų mažų menkystų; ne vieną pastatą didingą lietaus lašai ir piktžolės sugraužė.
Nesi akmuo bet jau skylėtas, lašų daugybės pratašytas. Suduši dar ir sutrupėsi dėl tų lašų, jų begalybės.
Regiu tave nuodingų musių nukamuotą, matau tave taip daug ir kruvinai sugeltą; bet tavo išdidumas net pykti nesirengia.
Jos kraujo tavo trokšta lyg nekaltos, vien kraujo geidžia ją bekraujės sielos - ir gelia jos tave ramių ramiausiai.
Bet tu, o giliaminti, per daug kenti dėl tų mažų žaizdelių; nespėsi dar išgyt kaip reikiant, ir vėl ropos per tavo ranką toks pat nuodingas kirminas ištįsęs.
Žinau, per daug turi tu išdidumo, kad smaližes šias imtum mušti. Tad saugokis, kad tau nebūt lemtinga tą jų nuodingą neteisybę kęsti!
Bet jos aplink tave dar zyzia taip pat su pagyrom savosiom: o jų pagyros - tai vien tik įkyrumas. Jos nori būt arčiau prie kūno ir kraujo tavo trokšta.
Jos lenda, stengias įsiteikti tarytum Dievui arba velniui; jos inkščia prieš tave, lyg Dievas arba velnias būtum. O ką gi padarysi! Tai - pataikūnės, šunuodegės, daugiau jau nieko nepridėsi.
Dažnai jos tau meilumą rodo. Bet šitas būdas visuomet tiktai bailių gudrybė buvo. Bailiai yra juk gudrūs!
Jie daug apie tave galvoja siela sava ribota - įtartinas esi jiems visad! Nes viskas, apie ką ilgai mąstyti tenka, įtartina pavirsta.
Tave jie baudžia už visas dorybes tavo. Ir tik klaidas tavąsias jie tau visai atleidžia.
Kadangi tu esi švelnus, teisingas, todėl sakai: "Jie nekalti dėl savo tos būties menkutės." Bet jų siela ribota mano: "Kalta yra vien tik būtis didžioji."
Ir nors tu jiems švelnus esi be galo, bet jie vis tiek dar jaučia, kad niekini tu juos iš tikro; ir jie geradarystę tavo grąžina paslėptom niekšybėm.
Bežodis tavo išdidumas - jis visad priešingas jų skoniui; jie imtų džiūgauti ir šokti, jei kartą tu kuklus toks būtum ir tuščiasieliu taptum.
Juk tuo, ką žmoguje atrandam, tuo mes jį susargdinam. Tad saugokis mažųjų!
Jie jaučias prieš tave mažyčiai, ir jų menkumas tas širdy nematomą tau kerštą kursto.
Kada tau tekdavo prie jų prieiti, ar nematei, kaip čiaupdavos jų lūpos, kaip nykdavo jų jėgos tarytum dūmas gęstančios ugnies?
Taigi matai, bičiuli mano, tu sąžinė pikta esi tiems artimiesiems savo: nes jie nėra tavęs verti. Todėl tavęs jie neapkenčia ir tavo kraują su džiaugsmu norėtų siurbti.
Nėra ko laukt iš artimųjų: jie visad bus nuodingos musės; ir visa, kas tavy didinga, juos dar labiau nuodingus ir į muses panašesnius be perstojo daryti turi.
Tad bėk, bičiuli mano, tu į vienatvę savo, tenai, kur rūstūs, stiprūs vėjai pučia! Ne tau likimo skirta vėduokle musių būti.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie skaistybę

Patinka man giria, ją mėgstu. O miestuose tūnot negera: per daug tenai žmonių gašlių gyvena.
Ar ne geriau jau būtų žudikui į nagus pakliūti nei į gašlios moters svajų pasaulį?
Pažvelkit va į tuos štai vyrus: iš jų akių matyti - jiems žemėje visų geriausia su moterim gulėti.
Jų sielos pilnos juodo purvo; ir vargas, jeigu šitas purvas nors kiek dar dvasios turi!
Kad jūs bent gyvulio prilygtumėte tobulybei! Bet gyvuliui būdinga nekaltybė.
Ar patariu aš jums žudyt jusles savąsias? Aš patariu tik viena - kad jūsų juslės būt nekaltos.
O gal kviečiu skaistybę saugot. Vieniems jinai dorybė, tačiau daugybei ji - beveik yda didžiulė.
Šita daugybė, tiesą sakant, susilaikyti geba: tačiau kalės gašlumas akim pavydo žvelgia iš visko, ką jie veikia.
Ir net į jų dorybės viršų, lig pat gelmių šaltosios dvasios tasai žvėris ir jo kivirčas skverbias.
Ir kaip maloniai moka kalės gašlumas dvasios kaulyt, kai gabalas mėsos jai atsakytas!
Jūs mėgstate dramas ir viską, kas širdį drasko? Tačiau kale aš jūsų nesikliauju.
Per daug man rūsčios akys jūsų, ir žvelgia jos gašliai į kenčiančiuosius. Ar tik gašlumas jūsų nebus drabužį kitą užsivilkęs ir vardą sau užuojautos suteikęs?
Ir dar štai taip palygint noriu: nemaža tų, kas velnią savo išvyti buvo geidęs, jau patys į kiaules sulindo.
O kam per daug sunki našta skaistybė, tam gal neverta jos laikytis: kad pragaran jinai nevestų - sielos purvu ir gašlumu nevirstų.
Bet gal kalbu aš nešvankybes? Man rodos, tai nėra blogiausia.
Juk ne tuomet, kai nešvari yra teisybė, o kai lėkšta ji esti, pažįstantis be noro jokio į vandenį jos brenda.
Išties yra skaisčių be galo: ir širdys jų švelnesnės, mieliau, daugiau nei jūs jie šypsos.
Jie irgi iš skaistybės juokias ir patys klausia: "O kas yra skaistybė?
Ar ji nėra kvailystė? Bet ji pas mus, ne mes pas ją atėjom.
Šiai viešniai mes pasiūlėm ir prieglobstį, ir širdį: dabar jinai pas mus gyvena,- tebūna ji, kiek jai patinka!"-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie bičiulį

"Man vieno vis per daug čia esti,- taip atsiskyrėlis sau mano.- Nes vienas vis ir vienas - per laiką du jau tampa!"
Kai du - Aš ir aš Pats - kalbėti ima, uolumo niekad jiems netrūksta: kaip būt įmanoma iškęsti, jei neturėtumei bičiulio?
Vienužiui visad juk bičiulis tasai tretysis būna: tretysis šis - tai plūdė, kuri diskusijai dviejų gelmėn nugrimzt neleidžia.
O tų gelmių - tokia daugybė visiems, kas atsiskyrę sau gyvena. Todėl taip trokšta jie bičiulio ir jo aukštybės geidžia.
O mūs tikėjimas kitais išduoda, kuo patys mes savy mielai norėtume tikėti. Bičiulio ilgesys yra drauge ir mūsų išdavikas.
Dažnai žmogus savąja meile tiktai pavydą peršokt nori. Dažnai kitus jis ima pulti ir pats sau priešą pasidaro, kad tik paslėptų, jog ir jis - paimama tvirtovė.
"Tad būk bent mano priešas!" - taip kalba pagarba tikroji, kuri išdrįst negali prašyt sau bičiulystės.
Jei geidžia kas turėt bičiulį, tas ir kovot dėl jo norėti turi: o kad kovot galėtum, tam reikia priešu būt mokėti.
Savam bičiuly priešą gerbt dar reikia. Ar tu gali, ar tu pajėgi arti prieiti prie bičiulio ir likt neperžengęs jo pusėn?
Be to, savam bičiuly dera turėt geriausią priešą savo. Tad būki jam širdim arčiausias, kai tu su juo kovoji.
Gal be drabužių pas bičiulį eisi? Juk garbę turi jam suteikti, kad akyse jam rodais, koksai esi? Tačiau dėl to tave velniop jis siunčia!
Kas slėpt savęs nelinkęs, tas piktina kitus: todėl jūs turite bijot nuogybės! Tačiau jei būt dievais jums būtų lemta, tuomet savų drabužių galėtumėt drovėtis!
Sunku gražiai atrodyti bičiuliui savo: nes kelrode žvaigžde į antžmogį turi jam būti ir kelt jam tikslo šio troškimą.
Ar tau yra jau tekę bičiulį savo miegantį matyti - kad tu patirtum, kaip jisai atrodo? Tad kas yra tasai bičiulio veidas? Tai - veidas tavo, kreivam jis veidrodyje atspindėtas.
Ar jau matei bičiulį savo nugrimzdusį miegų pasaulin? Ar baimė tau nekilo, kad šitaip jis atrodo? O taip, bičiuli mano, žmogus yra tokia būtybė, kurią įveikti reikia.
Atspėti ir tylėti bičiuliui būtina mokėti puikiai: ne viską tu turi matyt norėti. Sapne tu privalai regėti, ką dienomis bičiulis tavo veikia.
Atspėt lai reiškia tau užjausti: kad pirma tu žinotum, ar tos užuojautos bičiulis tavo geidžia. O gal tavy jis myli akį neužmerktą ir žvilgsnį amžinybėn.
Te jausmas gailesčio bičiuliui po kietu kiautu slepias, kad sau dantis tu atsikąstum. Tuomet įgaus jis skonį ir saldumą savo.
Ar tu esi bičiuliui oras grynas, ar jam esi vienatvė, ar duona, vaistai jam esi? Ne vienas pats savų grandinių nutraukti neįstengia, bet vis dėlto bičiuliui savo išgelbėtoju tampa.
Jei vergu gimti buvo lemta, tuomet tu negali bičiulis būti. O jei esi tironas, tuomet bičiulių negali turėti.
O motery per daug jau ilgą laiką lindėjo vergas ir tironas. Todėl dar bičiulystei jinai nėra pribrendus: ji meilę tik pažįsta.
O moters meilėj slypi ir neteisybė, ir aklumas viskam, ko ji nemyli. Ir netgi sąmoningoj meilėj josios ir užpuolimų, ir žaibų, taip pat nakties šalia šviesos dar esti.
Dar bičiulystei moterys nėra pribrendę: jos vis dar katės, paukščiai arba, geriausiu atveju,- tai karvės.
Dar bičiulystei jos nėra pribrendę: bet pasakykit man, jūs vyrai, o kas iš jūsų jai pribrendęs?
O, vyrai jūs, koks jūsų skurdas, koks jūs sielos šykštumas! Kiek jūs bičiuliui savo duodat, tiek man ir priešui duot negaila - dėl to skurdesnis aš netapsiu!
Aš suprantu, yra draugystė: tačiau lai bičiulystė būna!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie tūkstantį ir vieną tikslą

Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: taip jam pavyko nustatyti, kad tautos turi savo gėrį ir savo blogį. Jokios jėgos didesnės Zaratustra nerado žemėj, kaip gėrį tik ir blogį.
Vargu tauta gyvent galėtų, jei ji pirma neimtų vertint; ir jeigu ji išlikti nori, tai vertint turi ji kitaip negu kaimynas.
Nemaža, daug yra dalykų, kuriuos viena tauta gerais vadina, o štai kita patyčia, gėda laiko: tokia tad išvada manoji. Tikrai daug kas vienur blogybe rodos, kitur tą patį mantijom garbės apgaubia.
Kaimynai vienas kito niekad nesuprato: vis stebis savo sieloj, kad tas kvailys esąs ir piktas.
Dorybių skalę turi visos tautos. Pažvelk, tatai yra jos įveikimų skalė, klausyk - tai šaukia jos valia, kuri valdyti siekia.
Ji giria tai, kas sunkiai duodas; ko neišvengsi, kas nelengva, geru jinai vadina; o kas iš didelės bėdos ištraukia, kas reta būna, kas sunkiausia,- tą šventenybe ji paskelbia.
Kas daro tai, kad jai suteiktų valdžią ir pergales, ir garbę kaimyno siaubui ir pavydui,- tai jai yra aukščiausia, tai pirmas esti matas visko, prasmė visų dalykų.
Iš tikro, broli mano, jei pažinai tu jau tautos vargus ir kraštą, jos dangų ir kaimynus, tuomet atsėt galėsi jos įveiktų sunkumų dėsnį ir tai, kodėl ji kopėčiom šitom į savo viltį kopia.
"Tau visada pirmam tik būti reikia, kitus pralenkti privalai: mylėt neturi nieko kito pavydo kupina siela tavoji, kaip vien bičiulį savo",- šie žodžiai graiko sielą priversdavo virpėti: ir žengdavo jisai savu taku didybės.
"Sakyti tiesą ir mokėti puikiai naudoti lanką bei strėles"- atrodė miela, bet nelengva tautai, kuri man vardą davė,- tą vardą, kurs yra man mielas, bet ir drauge nelengvas.
"Tėvus savuosius gerbti ir iš visos širdies jų valią vykdyt"- šį priesaką kita tauta sau skyrė, ir jis galingą ją ir amžiną padarė.
"Ištikimybę saugot, dėl jos piktuos ir pavojinguos žygiuos aukoti garbę, kraują lieti": kita tauta save taip mokė ir tuo save įveikti stengės, ir šitaip stengdamasi didžiom viltim jinai pastojo ir apsunko.
Išties juk žmonės patys sau sukūrė, kas gera ir kas bloga. Išties jie to nei ėmė ir nei rado, ir iš dangaus jo balso neišgirdo.
Vertes žmogus daiktams pirmiausia davė, kad jis išlikt galėtų,- pirma daiktams jisai sukūrė prasmę, ne kokią nors, o žmogiškąją prasmę! Todėl save jisai "žmogum" vadina, kitaip pasakius: vertintoju.
O vertint reiškia kurti: klausykit, jūs kūrėjai! Jau vertinimas pats yra įvertintų daiktų visų didžiausias lobis, didžiausia brangenybė.
Tik vertinant vertė juk randas: ir jei nebūtų veiksmo šito, būtis vien tuščias lukštas būtų. Klausykit, jūs kūrėjai!
Verčių kaita yra kaita kūrėjų. Ir visuomet naikina tas, kas būt kūrėju turi.
Pirma kūrėjais buvo tautos, o tik paskui - pavieniai žmonės; tiesa, pavienis kuriantysis - jis pats dar kūrinys visų jauniausias.
Kadaise tautos gėrį įstatymu paskelbė. Tuomet ir meilė ta, kuri tik viešpatauti siekia, ir toji meilė, kuri paklust vien nori, abi drauge įstatymus sukūrė tokius.
Senesnis - noras prie bandos juk buvo nei potraukis prie Aš: ir tol, kol sąžinė švarioji banda vadinas, tol sąžinė piktoji tik "Aš" kartoja.
Tikrai, gudrusis Aš, tasai bemeilis, kuris iš daugelio naudos tik sau vienam jos siekia: jisai nėra kilmė bandos, jis - jos žuvimas.
Tik mylintys ir tik kūrėjai - jie buvo tie, kas gėrį davė mums ir blogį kūrė. Varduos visų dorybių dega ugnis ir meilės didelės, taip pat ugnis ir pykčio.
Gan daug kraštų ir daug tautybių Zaratustra regėjo: jokios jėgos didesnės aptikt jam žemėj nepavyko, kaip mylinčiųjų darbus: jų vardas - "gėris", kaip sakiau, ir "blois".
Išties baisi yra galybė gyrimo to ir peiksmo. Sakykit, broliai, kas man ją sutramdys? Sakykit, kas užmes grandinę ant šio žvėries, to tūkstantgalvio?
Juk tūkstantis tikslų lig šiolei buvo, nes buvo tūkstantis tautų. Tik tūkstančio grandinių ano žvėries galvoms dar trūksta - tik vieno tikslo šito. Dar žmonija neturi tikslo.
Tada sakykit, broliai mano, jei žmonija dar tebėra betikslė, ar dar ir jos pačios - netrūksta?-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie artimo meilę

Prie artimo jūs linkstat ir žodžių tam gražių pateisint turit. Tačiau sakau aš jums: ta jūsų meilė artimui yra tik meilė negera, kuria save jūs mylit.
Kuomet pas artimą jūs bėgat, iš tikro nuo savęs jūs sprunkat ir norit dar iš to dorybę padaryti: bet permatau aš kiaurai "savęs tą auką" jūsų.
Juk Tu yra už Aš senesnis; jisai šventu paskelbtas, bet Aš - toli gražu dar ne: todėl žmogus prie artimo ir glaudžias.
Ar aš kviečiu jus artimą mylėti? Aš patariu verčiau nuo jo tik bėgti ir savo meilę tolimajam skirti!
Už meilę artimui vertė didesnė mylėti tolimą ir tą, kuris ateina; tačiau daiktams pasaulio ir vaiduokliams vertesnė meilė man yra nei meilė žmogui.
Vaiduoklis tas, o, broli mano, kurs iš paskos tau bėga, yra gražesnis už tave; kodėl neduodi kūno jam ir kaulų savo? Bijaisi jo, todėl pas artimą ir mauni.
Jūs patys su savim ištvert negalit ir per mažai viens kitą mylit: tad artimą jūs norit meile suvedžioti ir jo klaida save papuošti.
Norėčiau, kad ištvert jums nepavyktų su artimais visokio plauko ir su kaimynais jųjų; tuomet iš jų pačių jums tektų pasidaryti sau bičiulį, kuris turėtų širdį dosnią.
Jūs geidžiat, kad kas nors išgirstų, kada apie save vien gera jūs kalbėti norit; ir kai tik žmogų šį jums suvedžiot pavyksta, kad apie jus gerai jisai manytų, tuomet ir patys jau gerai apie save galvoti imat.
Ne vien tik tas yra melagis, kurs šneka priešingai, nei žino, bet dar daugiau tasai meluoja, kurs pliauškia tai, ko pats nežino. Ir taip apie save žmonėms jūs kalbat ir savimi apmaunate kaimyną.
O va kvailys štai sako: "Bendrauti su žmonėm - charakterį gadina, ir ypačiai, kai jo nėra nė kvapo."
Žmogus štai vienas artimo geidauja, nes ieško jis savęs, o kitas veržiasi pas jį, kad pasimest galėtų. Ir meilė jūsų negeroji, kuria save tik mylit, jinai jums iš vienatvės kalėjimą padaro.
Ne kitas kas, o tolimieji už jūsų meilę artimam užmoka; ir kai jau jūs penkiese būnat, tada šeštasis visad mirti turi.
Nemėgstu aš ir jūsų švenčių: per daug vaidintojų ten esti, ir net dažnai žiūrovai - ir tie vaidintojus vaizduoja.
Ne artimą aš siūlau, o mokau tik, kad būtinas bičiulis. Te jums bičiulis žemės šventė esti ir antžmogio tebūna nujautimas.
Aš dėstau mokslą jums apie bičiulį ir gėrio kupiną jo širdį. Bet būti kempine mokėti reikia, jei nori, kad širdis, gera be galo, tave mylėtų.
Aš dėstau mokslą jums apie bičiuli, kurs turi gatavą pasaulį - gėrio taurę; aš jums kalbu apie bičiulį, kuris yra kūrėjas, kurs visad gatavą pasaulį išdovanoti gali.
Kaip jam pasaulis išriedėjo, taip jam rulonais jis ir vėl surieda: kaip gėrio tapsmas per blogybę, kaip ir tikslų gimimas iš to, kas nedėsningai vyksta.
Te ateitis ir tobulybė tau priežastis tavosios šiandienybės būna: bičiulyje savam tu antžmogį kaip savo priežastį turi mylėti.
Ne artimą kviečiu mylėti, o broliai mano, bet skatinu jus tolimojo meilei.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie kuriančiojo kelią

Tu nori, broli mano, vienatvėn eiti? Tu kelią į save surasti nori? Palauki dar truputį ir paklausyk, ką pasakysiu.
"Kas ieško - pats lengvai pražūsta. Kalta čia kiekviena vienatvė",- banda taip kalba. Ilgai tau priklausyt jai teko.
Išgirsi dar savy bandos tu balsą. Ir kai tik pasakysi: "Manoji sąžinė su jūsų nesutampa",- tai bus rauda ir skausmas.
Turėk galvoj, jog skausmą šitą viena dar sąžinė pagimdė: ir paskutinis josios spindulėlis tavajam sielvarte dar žėri.
Ar savo sielvarto keliu tu eisi, kurs veda į tave? Tuomet parodyk savo teisę ir savo jėgą dar pridėki!
Ar tu esi jėga naujoji? Naujoji teisė? Judesys pirmasis? Savaime ratas riedantysis? Ar tu gali žvaigždes priversti, kad jos apie tave aplinkui suktus?
O, kiek aukštybės geidžiančiųjų! Kiek traukulių garbėtroškas kamuoja! Parodyk man, kad tu aukštybėn kilt nesieki ir joks garbėtroška nesi iš viso!
O, kiek didžių minčių gyvuoja, kurios ne ką daugiau, o tik kaip dumplės veikia: išsipučia ir vėl supliūkšta.
Tu laisvas vadiniesi? Idėją tavo aš išgirst norėčiau, bet ne kalbas, kad tu iš priespaudos ištrūkai.
Ar tu esi toks vienas, kuriam iš priespaudos pabėgti l e i d o? Yra nemaža juk tokių, kas savo visą vertę metė, kai nuolankumo atsisakė.
Nuo ko esi tu laisvas? Kas rūpi Zaratustrai! Bet tavo akys turi aiškiai man sakyti: tu laisvas, bet k o k i a m gi t i k s l u i?
Ar pats gali sau duot, suteikt ir bloga, ir kas gera, ir savo valią ant galvos savosios pasidaryti viešpačiu galingu, tarsi įstatymas ji būtų? Ar tu gali pats sau teisėju būti ir ar baudėju būt gali, jei tavo kas įstatymą pažeistų?
Baisi vienatvė su teisėju ir su savų įstatymų baudėju. Štai taip žvaigždė išmetama nykion erdvėn vienatvės ir į alsavimą ledinį josios.
Tu dar kenti šiandieną nuo daugelio, tu vienas: dar kupinas drąsos esi tu šiandien ir dar turi vilčių be galo.
Tačiau ateis toks laikas, kada vienatvės jausies nukamuotas, kada paluš tau išdidumas ir ims girgždėt drąsa tavoji. Ir šauksi tu tada: "Esu aš vienas!"
Ateis diena, kai aukščio savo daugiau tu neregėsi, o nuosmukį - labai arti pajausi; tuomet tavasis Pats, tas išdidusis, tave jisai išgąsdins tarytum koks vaiduoklis. Ir šauksi tu tada: "Tai viskas melas!"
Yra jausmų, kurie vienatvės žmogų tik nugalabyt taikos, o jeigu jiems tai nepavyksta, tuomet jau, ką gi, patys turi žūti! Bet argi tu pajėgsi žudikas būti?
Ar jau esi, o broli mano, girdėjęs žodį "neapkęsti"? Ar kančią teisingumo savo tu patyrei: teisingam būti tiems, tavęs kas neapkenčia?
Tu daugelį verti ir stengies, kad perimtų jie tiesą tavo, kad mokytųsi jie iš naujo; dėl to tave jie smarkiai peikia. Tu priėjai prie jų arti ir vis tik pasukai pro šalį: to jie jau neatleis tau niekad.
Esi už juos visus viršesnis: ir juo aukščiau kyli į viršų, tuo mažesniu tave akis pavydo mato. Bet skrendančio labiausiai žmonės neapkenčia.
"O kaip norėtumėt man būt teisingi! - turi tu jiems kalbėti,- pasirinkau neteisingumą jūsų kaip man priklausančiąją dalį."
O purvą ir neteisingumą jie svaido vienišojo pusėn: tačiau, o broli mano, jei būt žvaigžde tu nori, dėl to tu ne mažiau turi jiems šviesti!
Tad venk gerųjų ir teisiųjų! Jie tuos mielai prie kryžiaus kala, kurie dorybę sau sukurti patys geba,- jie neapkenčia vienišųjų.
Ir saugokis taip pat naivumo švento! Nėra tam nieko švento, naivumo kas neturi; mielai ir su ugnim tas žaidžia - ugnim laužų kam nors sudegint.
Ir dar tau vieno daikto vengti reikia - tai priepuolių savosios meilės! Per greit vienišius ranką tiesia pirmam, kurį kely sutinka.
Yra žmonių, ir jų nemaža, kuriems ištiest ne ranką, o leteną paduoti reikia: ir noriu aš, kad letena tavoji dar ir nagus turėtų.
Tačiau visų pikčiausias priešas, kurį gali sutikti, tu visad pats sau būsi; ir pats savęs tu tykosi ir olose, ir girių prieglobsty gūdžiųjų.
Žmogau tu vienišas be galo, eini keliu tu į save! Bet tavo kelias pro tave - į šalį - veda ir pro septynis tavo velnius!
Eretikas pačiam sau būsi, raganius, pranašas, kvailys, dvejotojas ir nešventasis, ir netgi nevidonas.
Sudegti tu turi norėti liepsnoj ugnies savosios: kaip atsinaujinti gali geidauti pirma į pelenus nevirtęs!
Žmogau vienatvės, tu žengi keliu kūrėjo: tu Dievą sau sukurti nori iš septynių velnių savųjų!
Vienatvės kūdiki, tu mylinčio keliu žingsniuoji: save tu patį myli, todėl ir niekini save, kaip niekint mylintys tik moka.
O tas, kas myli, kurti nori, nes panieką jis jaučia! Ką apie meilę tas išmano, kurs neturėjo niekint to, ką jis mylėjo!
Su savo meile ir kūryba vienatvėn eiki, broli mano, ir tik po ilgo laiko tau teisingumas atšlubčios palengva.
Su mano ašarom, o broli, keliauki tu vienatvėn savo. Aš myliu tą, kuris kūryba save įveikti siekia ir taip į pražūtį nueina.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie senas ir jaunas moteris

"Ko taip bailiai slenki sutemus, Zaratustra? Ir ką stropiai slepi po apsiaustu savuoju?
Gal lobį tau kas dovanojo? O gal nešiesi vaiką, tau pagimdytą? O gal dabar ir pats eini keliais plėšikų, o, drauge tu piktųjų!"-
Iš tikro, broli mano! - Zaratustra atsakė,- tai - lobis dovanotas: teisybę mažą aš čionai nešuosi.
Bet ji pilna kaprizų, kaip mažas vaikas, ir jei neužkemšu burnos aš jai, tai rėkia ji baisiausiai.
Kai šiandien aš ėjau keliais savaisiais, ir saulė vakarop jau leidos, išvydau moterį kely senyvą, kuri štai taip į mano sielą kreipės:
"Nemaža jau, o, Zaratustra, esi mums, moterims, kalbėjęs, bet apie mus pačias mums netarei dar niekad žodžio."
Ir aš jai taip tariau nelaukęs: "Juk apie moteris tik vyrams reikia aiškint."
"Kalbėk ir man, ir man paaiškink,- jinai prašyti ėmė,- esu pakankamai sena, tad viską greitai vėl pamiršiu."
Ir aš, nusprendęs jai paaiškint, štai taip pradėjau kalbą savo:
Juk motery - mįslė yra joj viskas, ir viskas turi joj tik vieną įminimą: o tai yra nėštumas.
O vyras jai - tik instrumentas: jos tikslas visad - vaikas. O kas yra ji vyrui?
Dviejų dalykų tikras vyras nori: pavojų ir žaidimo. Todėl jis moters geidžia kaip žaislo iš visų pavojingiausio.
Kariu išauklėt vyrą reikia, o moterį - atokvėpiui kareivio: o visa kita - vien kvailystė.
Bet vaisiai, jeigu jie per saldūs, tai jų karys nemėgsta. Todėl jis moters trokšta, nes motery kartumo yra net ir saldžiausioj.
Geriau nei vyras moteris vaikus supranta, bet vyras pats už moterį yra didesnis vaikas.
Tikram juk vyre vaikas slypi: jis žaisti nori. Pirmyn tad, moterys, ieškokite ir raskit vyre vaiką!
Te moteris žaisliukas būna, tyra, graži, lyg deimantas brangiausias, dorybių apšviestas pasaulio, kurio nėra dar niekur.
Žvaigždė tešviečia meilėj jūsų! O viltį savo taip išreiškit: "Kad antžmogį aš pagimdyčiau!"
Narsa te jūsų meilėj slypi! Jūs meile savo turit pult kiekvieną, kurs baimę įvaryt jums stengias.
Garbė te meilėj jūsų glūdi! Bet šiaip jau moteris nedaug išmano apie garbę. Tad ją tegu toksai išreiškia šūkis:
"Daugiau mylėti visad, nei mylimos jūs esat, ir niekuomet nelikti antros."
Tebijo vyras moters, kada ji myli: tuomet jai bet kokios aukos negaila, ir visa kita jai vertės neturi.
Tebijo vyras moters, kuomet ji neapkenčia: nes vyras sielos gelmėje yra tik piktas, o moteris tenai - bloga.
O ko labiausiai moteris nekenčia? - paklausė geležis magnetą.- "Neapkenčiu tavęs labiausiai, kadangi tu vis trauki, tačiau jėgos turi per maža, kad prie savęs pritrauktum."
Žinau aš vyro laimės vardą, jisai yra: aš noriu. O moters laimės vardas: jis, nori.
"Matai, dabar tik tobulas pasaulis tapo!" - taip mąsto moteris širdy, kuomet iš meilės atsiduoda.
Ir moteris paklusti turi, ir gylį rast lėkštumui savo. O jos lėkštumas - tai jos siela: judrus, audringas seklumos paviršius.
Bet vyro siela gelmę turi, jos vandenys tik požemiuose šniokščia: ir moteris nujaučia šitą jėgą, bet jos ji nesuvokia.-
Tada man senė tarė: "Nemaža malonaus Zaratustra pasakė, o ypač toms, kurios ganėtinai dar jaunos.
Išties dalykas tai keistokas, nors moteris Zaratustra mažai pažįsta, bet apie jas teisybę sako! Matyt todėl, kad moteriai nėra pasauly nieko, kas neįmanoma jai būtų.
O štai dabar kaip padėką priimk šią dovanėlę kuklią: teisybę vieną mažą tau aš dovanoju. Juk aš pakankamai sena, kad ją laikyčiau!
Suvystyk tu ją ir užkimšk jai burną, jei ne, tai rėks jinai baisiausiai, šita maža teisybė."
"Tad duoki man šią mažą tiesą! " - prašiau šią moterį senyvą. Ir ji man taip pasakė:
"Jei tu pas moteris eini, tai nepamiršk botago!"-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie gyvatės įkandimą

Užsnūdo vieną dieną Zaratustra po figmedžiu atgulęs, pridengęs rankom savo veidą, nes karšta buvo. Tik šit prišliaužusi gyvatė įgėlė jam į kaklą, kad tas iš skausmo net suriko. Numetęs ranką nuo akių, jis žvelgė į gyvatę, o ji, akis pažinus Zaratustros, nevikriai apsisuko ir jau šalin norėjo šliaužti. "Palauk,- Zaratustra prakalbo,- dar tau nepadėkojau! Laiku pažadinai iš miego, dar ilgas mano kelias." - "Dabar jau tavo kelias trumpas,- atsakė jam liūdnai gyvatė,- nuodai manieji mirtini." Zaratustra nusišypsojo. "Ar slibinui nuodai gyvatės yra kada pakenkę? - jis jai atsakė.- Verčiau nuodus tuos pasiimki! Nesi tokia turtinga, kad juos man dovanotum." Tuomet jam vėl gyvatė ant kaklo užsirangė ir ėmė žaizdą jo laižyti.
Kai kartą šitą nutikimą Zaratustra saviesiems mokiniams apsakė, šie jo paklausė: "Tad koks gi, Zaratustra, tavos istorijos moralas?" - Jisai paaiškino jiems šitaip:
Mane naikintoju moralės vadina teisingieji ir tie, kurie save geraisiais laiko: antimorališka yra istorija manoji.
Taigi jei priešą kokį turit, nereikia jam geru atlyginti už blogį: tai gėdą tik užtrauktų. Jūs stenkitės įrodyt, kad gera jis truputį jums padarė.
Verčiau jau pykti imkit, nei gėdą apturėkit! O jei kas keikti jus pagauna, man nepatinka, kad jūs tuoj laimint norit. Geriau drauge keiksnokit!
Ir jei didžiulę skriaudą jums koks žmogus padarė, tai jūs tuojau penkias mažas jam padarykit! Bjauru į tą yra žiūrėti, kurį vien skriaudos spaudžia.
Ar jūs žinojot tiesą šitą? Pasidalintoji skriauda jau pusę teisingumo reiškia. Ir tas lai skriaudą užsiverčia, kuris ją nešti gali!
Mažytis kerštas žmoniškesnis už jokio nebuvimą. Ir jei bausmė peržengiančiajam taip pat nėra garbė nei teisingumas, tuomet ir aš bausmių nenoriu jūsų.
Kilniau yra save apkaltint, negu teisiam išlikti, ir ypač, jei teisybė tavo pusėj. Tik tam pakankamai turtingą sielą būtina turėti.
Nemėgstu jūsų šalto teisingumo; matau, kaip iš akių teisėjo jūsų vis budelis ir šaltas kirvis žvelgia.
Sakykit, kur tas teisingumas, kurs meilei matančiom akim prilygsta?
Išraskite tad man tą meilę, kuri ne vien tik bausmę visą, tačiau ir visą kaltę prisiimtų!
Išraskit man ir teisingumą, kuris išteisintų kiekvieną, išskyrus teisiantįjį!
Ar norit dar išgirst dalyką vieną? Gerai: juk tam, kuris išvien teisingas būti nori, dažnai ir melas lipšnumu pavirsta.
Bet kaip galėčiau būt išvien teisingas! Kaip duot galiu aš kiekvienam, kas jam priklauso! Užteks štai šito iš manęs: aš duodu kiekvienam, kas mano nuosavybėj.
Galiausiai, broliai mano, neskriauskit atsiskyrėlio nė vieno! Kaip skriaudą jis pamiršt galėtų! Ir kaip galėtų jis atkeršyt!
O tas, kas vienišas gyvena, jis tartum šulinys gilus be galo. Juk lengva akmenį į jį įmesti; bet kai jisai dugnan nugrimzdo, sakykit, kas ištrauks jį vėlei?
Ir venkit atsiskyrėlį užgauti! O jeigu šitaip jau įvyko, tai ką gi, jį tuomet ir nužudykit!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie vaiką ir santuoką

Turiu užduot, o, broli mano, tau klausimą aš vieną: lyg jūros svambalą metu aš jį į tavo sielą, kad sužinočiau josios gylį.
Esi tu jaunas ir svajoji turėti vaiką, šeimą. Bet aš tavęs ir klausiu: ar tu esi tasai, kurs vaiko geisti t u r i t e i s ę ?
Ar tas esi, kurs pergales tik skina, kuris esi save įveikęs, juslių savų esi valdovas, dorybių savo viešpats? Štai to tavęs aš klausiu.
O gal iš tavo geismo vien gyvulys ir poreikis tik kalba? Gal tai vienatvės balsas? Nesantaika gal su pačiu savim?
Aš noriu tik, kad vaiko geistų tavoji pergalė ir tavo laisvė. Gyvus tu paminklus turi statyti savosios pergalės ir išsilaisvinimo garbei.
Statyt aukštyn tau reikia. Tačiau pirma tu pats turi gerai suręstas būti - siela ir kūnu būti taisyklingas.
Ne daugintis vien tik kiekybe, bet ir į aukštį privalai tu augti! Tepadeda čia santuokos tau rojus!
Sukurti kūną tobulesnį yra tavoji pareiga: ir pirmą judesį, ir ratą, riedantį savaime, žodžiu,- tu kuriantį turi sukurti.
Vedybos - taip dviejų aš valią sukurti trečią vadinu, kurs būtų dar kažkas daugiau nei tie, kas jį sukūrė. Tarpusavio didžiausia pagarba - štai kuo aš santuoką laikau, kaip valios tos siekimą.
Tegu mintis šitoji sudaro santuokos tavosios ir prasmę, ir jos tiesą. Bet tai, ką santuoka vadina žmonės, kurių per daug - šitie atliekamieji,- ak, kaip man šitai pavadinti?
Ak, skurdą tą, po du gyvenant! Ak, purvą tą, po du susiporavus! Ak, varganą tą malonumą porom!
Jie santuokom vadina visa šita; ir sako, jog danguj esą jos sudarytos.
O ne, nemėgstu ir nenoriu dangaus aš tų atliekamųjų! Nemėgstu, ne, šitų dangaus tinklan įkliuvusių žvėrių, žvėrelių!
Toli telieka man ir Dievas, kurs atšlubuoja laimint tų, kurių nesuvedė į krūvą!
Iš santuokų tokių jūs nesijuokit! Ar rasite nors vieną vaiką, kuriam nereiktų verkti dėl tėvų savųjų?
Štai vyras šis man pasirodė pribrendęs žemės prasmei ir jos vertas: bet kai aš pačią jo išvydau, man žemė lyg beprotnamis vaidentis ėmė.
O aš tikrai norėčiau, kad žemė sudrebėtų, kuomet šventasis su višta poruojas.
Išėjo šis, lyg koks herojus, tiesų ieškot pasauly, ir pagaliau sau susirado - netiesą mažą, išdabintą. Jis savo santuoka tatai vadina.
O kitas vėl, manierų pilnas, jau buvo išrankus be galo. Ir štai iškart visam jau laikui gyvenimą susigadino: jis savo santuoka tatai vadina.
O trečias vėlei sau tarnaitės su angelo dorybėmis ieškojo. Bet pats išsyk tarnaite moters tapo, ir va dabar betrūksta vieno - kad pats dar angelu pavirstų.
Dabar visi pirkliai atsargūs, ir akys jų visų klastingos. Bet savo pačią net ir klastingiausias maiše dar tarsi katę perka.
Daugybė neilgų kvailysčių - štai kas sudaro jūsų meilę. O santuoka jūsiškė visoms šitoms mažoms kvailystėms padaro galą, pavirsdama viena ilga kvailybe.
O jūsų meilė moteriai ir moters meilė vyrui: kad bent užuojauta ji būtų ir kenčiantiems, ir užslėptiems dievams! Tačiau dažniausiai žvėrys du atspėja vienas kitą.
Bet ir geriausia meilė jūsų yra tik simbolis žavingas ir skausmo kupina aistra. Tai fakelas, kurs turi jums kelius į aukštį vedančius nušviesti.
Save turėsit meilėje pralenkti! Todėl pirma tau m o k y t i s mylėti reikia! Todėl išgert jums teko savo meilės taurę karčią.
Ir net taurėj geriausios meilės kartybės esama nemaža: taip ji tau antžmogio įžiebia geismą, taip kelia troškulį tau, kuriančiajam!
Sakyk tad, broli mano: ar potroškis kūrybos ir antžmogio geidimas yra valia tava vedyboms?
Šventa laikau aš tokią valią ir santuoką šitokią.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie laisvąją mirtį

Vieni, o jų yra gausybė, numiršta per vėlai, kiti - šitų mažiau gerokai - per daug anksti akis užmerkia. Keistai dar skamba mokymas toksai: "Laiku numirti reikia!"
Laiku į kapą eiti: štai taip Zaratustra jus moko.
Tiesa, kas ne laiku gyvena, kaip jam laiku numirti? Verčiau nebūt jis niekad gimęs! - Taip patariu visiems atliekamiesiems.
Tačiau ir tie, kurių nereikia, suteikia dar svarbos didžiulės savo mirčiai, ir net tuščiausias riešutas geidauja, kad jį kas nors išgliaužtų.
Svarbiu visi mirimą laiko: bet dar mirtis švente netapo. Ir žmonės dar nėra išmokę, kaip švęst šventes gražiausias.
Parodyt tobulą jums mirtį noriu, kuri gyviems ir akį rėžtų, ir įžadu kilmingu būtų.
Kuomet yra kūrėjui lemta išeit iš šio pasaulio, jis pergalingai jį palieka, apstotas tų, kas viltį turi ir įžadus kilmingus duoda.
Tad taip išmokti mirti reikia; ir neturėtų būti šventės, kurioj toks mirštantysis nelaimintų visų, kas dar gyventi pasilieka!
Štai mirti taip yra geriausia; o antra - žūt kovoj ir didžią sielą iššvaistyti.
Tačiau kovotojas ir tas, kas laimi, vienodai jie pakęst negali tos jūsų išsišiepusios mirties, kuri prisėlina lyg koks plėšikas - ir vis dėlto ateina kaip valdovas.
Aš savąją giriu jums mirtį, kuri laisva yra ir pas mane ateina, kada a š noriu.
Bet klausiu tik, kada norėsiu? - Kas tikslą, palikuonių turi, tas nori, kad mirtis laiku ateitų tiek tikslo, tiek ir palikuonių labui.
Kadangi pagarbą jis didžią jaučia savajam tikslui, palikuonims savo, todėl daugiau nuvytusių vainikų gyvenimo šventovėn jis nekabins jau niekad.
Išties nenoriu būt, kaip virvių tie vijikai: pirmyn jie tempia savo siūlą, bet patys atgalios vis traukias.
Ne vienas juk per senas pasidaro taip pat tiesoms ir pergalėms savosioms; burna bedantė teisės nebeturi lement kiekvieną tiesą.
Visi, kurie šlovingi likti nori, laiku sudie sakyti garbei turi ir sunkų meną dar išmokti: laiku... išeiti.
Ir reikia liautis leist save kramtyti, kuomet esu gardžiausias: tą žino tie, kas geidžia, kad juos ilgai mylėtų.
Yra, suprantama savaime, ir obuolių rūgštokų, kuriems likimas lemia lig paskutinės rudenio dienelės ant obelies kyboti: ir per tą laiką jie prinoksta ir pagelsta, ir dar surunka.
Vieniems pirma širdis pasensta, kitiems taip su dvasia nutinka. Kai kas jau ir jaunystėje seniu pavirsta: tačiau vėlai kas jaunu tampa, tas juo ilgai išlieka.
Nemaža dar tokių juk esti, gyvenimas kam nepavyko: nuodingas kirminas jiems širdį graužia. Tegu tokie bent pasistengia, kad jiems mirtis geresnė būtų.
Juk vaisių ir tokių netrūksta, kurie saldžiais neauga niekad: jie vasaros metu jau pūva. Bailumas - štai kas ant šakos juos laiko.
Per daug išvis žmonių gyvena ir per ilgai jie ant šakų savųjų laikos. Tegu audra tad kyla ir tuos supuvusius visus ir kirmėlių suėstus nuo medžio ir nupurto!
Tegu g r e i t o s mirties skelbėjai pasirodo! Jie būtų man tos vėtros tikros, kurios gyvenimo medžiu nupurto! Bet aš girdžiu tik lėtą mirtį skelbiant ir siūlant būt kantriems visiems dalykams "žemiškiesiems".
Ak, jūs kantrybę šiems dalykams peršat? O jie kaip tik per daug su jum kantrybės turi, piktaliežuviai jūs šlykštieji!
Išties per daug anksti tasai hebrajus mirė, kurį lėtos mirties skelbėjai gerbia: ir nuo to laiko daugeliui lemtinga tapo, kad per anksti jisai akis užmerkė.
Jis dar tik ašaras pažino ir liūdesį hebrajų drauge su panieka gerųjų ir teisiųjų - tasai hebrajus Jėzus: ir jį mirties užpuolė geismas.
Kad dykumoj jis būtų likęs toli nuo tų visų gerųjų ir teisiųjų! Tuomet jis gal gyvent ir žemę gal mylėt išmokęs būtų - ir dar šypsotis!
Tikėkit manimi, o, broliai mano! Per daug anksti jis mirė; jis savo mokymą patsai atšaukęs būtų, jei būt sulaukęs mano metų! Pakankamai taurus jis buvo, kad šitą mokymą atšauktų!
Bet dar nebuvo jis subrendęs. Jaunuolis nebrandžia dar meile myli ir nebrandžiai jis neapkenčia taip pat žmonių ir žemės. Supančioti ir sunkūs yra dar jo jausmai ir parišti sparnai jo dvasios.
Bet vyre mažo vaiko daugiau negu jaunuoly esti, tačiau mažiau nusiminimo: geriau jisai supranta gyvenimą ir mirtį.
Jis laisvas mirčiai ir mirty jis laisvas, tasai neigėjas šventas, kuomet jau laiko nebėra jam "Taip!" sakyti: štai šitaip jis supranta gyvenimą ir mirtį.
Tegul mirtis tad jūsų nebūna priekaištas nei žmogui ir nei žemei, bičiuliai mano: va to prašau sielos aš jūsų gėrio.
Tegul mirty, kuria jūs mirsit, dvasia jūs ir dorybė jūsų žėri, kaip ta žara vakarė, kai žemę ji apgaubia: jei ne, tuomet mirtis nebus jums nusisekus.
Štai taip aš noriu pats numirti, kad jūs, bičiuliai, dėl manęs daugiau mylėtumėte žemę; ir vėl žeme aš virsti noriu, kad joj ramybę rasčiau, nes ji mane pagimdė.
Tikrai Zaratustra turėjo tikslą, jis sviedė savo rutulį auksinį: dabar, bičiuliai, jūs paveldėt mano tikslą turit, jums sviedžiu aš tą rutulį auksinį.
Bet man visų mieliausia būtų matyti jus, bičiuliai mano, kaip rutulį auksinį sviedžiat! Todėl užtruksiu dar truputį žemėj: už tai jūs man atleiskit!-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Apie dovanojančią dorybę

1

Kuomet Zaratustra tam miestui, kuriam širdis jo prielankumą jautė ir vardas jo "Žalmargė karvė" buvo, sudie pasakė, jam sekė iš paskos daugybė tų, kas mokytiniais jo save vadino, ir jie sudarė jo palydą. Taip žengdami jie kryžkelę priėjo: tada Zaratustra pasakė, jog jis dabar jau vienas eit norėtų; jis mėgo visad vaikščiot vienas. O mokytiniai jo - prisiminimui jam dar lazdą dovanojo, kurios auksinę rankeną dabino aplinkui saulę susirangiusi gyvatė. Zaratustra lazda šia džiaugės ir, jąja pasirėmęs, paskui štai taip į juos prakalbo:
Ar galit jūs man pasakyti, kaip auksas iš visų didžiausią vertę gavo? Ogi todėl, kad retas jis ir nenaudingas, kad šviečia jis ir švelniai blizga; jį visad lengva dovanoti.
Tiktai kaip simbolis dorybės didžiausios iš visų verte didžiausia auksas tapo. Ir to, kas dovanoja jį, tarytum auksas akys blizga; Ir aukso blizgesys sudaro taiką tarp Saulės ir Mėnulio.
Reta yra didžiausioji dorybė - ir nenaudinga niekam; ji šviečia tik ir švelniai žiba: didžiausia iš visų dorybių yra vien dovanojanti dorybė.
Iš tikro, rodos, aš atspėju, o, mokytiniai mano: jūs siekiat, kaip ir aš, tos dovanojančios dorybės. Ką su katėm ir su vilkais jūs bendra turit?
Tatai yra tas jūsų noras patiems aukom ir dovanom pasidaryti: todėl jūs trokštate visus turtus savoj sieloj sukaupti.
Be soties geidžia jūsų sielos įgyti lobių, brangenybių, nes ta dorybė jūsų - tai noras dovanot beribis.
Jūs viską prie savęs tik tempiat ir į save vis spraudžiat, kad iš šaltinio jūsų tatai atgal tekėtų kaip jūsų meilės dovanos ir aukos.
Išties visų verčių grobuonių pavirsti turi meilė dovanojančioji; bet sveikinu savimeilę aš šitą ir vardą jai šventosios duodu.
Tačiau savimeilė kita dar egzistuoja, suvargusi ir išbadėjus, kuri tik visad vogti nori - tatai savimeilė paliegusiųjų, paliegusi yra savimeilė šitoji.
Žvilgsniu plėšiko ji vis žiūri į viską, kas tik blizga; su alkstančio geismu ji tą matuoja, kurs gausiai valgyt turi; ir visad šliaužia ji aplinkui stalą tų, kas dovanoja.
Iš tokio geismo liguistumas, taip pat nematomas išsigimimas kalba; o iš nesveiko kūno kyla šitos savivalės plėšikiškas godumas.
Tad pasakykite, o broliai mano: ką laikom bloga mes ir iš visą blogiausia? Ar tai nėra i š s i g i m i m a s ? - O jį mes visad spėjam esant, kur dovanojančios sielos nematom.
Į viršų veda mūsų kelias - prie antžmogių kartos. Bet išsigimstanti mintis yra mums siaubas, mintis, kuri vien "Viskas man!" tik reikalauja.
Į viršų skrenda mūsų mintys: taip įvaizdžiu jos tampa kūno mūsų, išaukštinimo įvaizdžiu jos virsta. O įvaizdžiai išaukštinimų yra vardai dorybių.
Štai šitaip kūnas žengia istorijos takais ir vingiais, tas kūnas tobulėjantis ir nuolatos kovojantis. Na, o dvasia - kas jam yra jinai? Tai jo kovų ir pergalių šauklys, tai draugas jo ir aidas.
Visi vardai: ir gėrio, ir kas bloga,- tik įvaizdžiai yra; jie nekalba, o vien tik moja. Kvailys, kas nori ką iš jų žinoti!
Sutelkit dėmesį, o broliai mano, į valandą kiekvieną, kai jūs dvasia kalbėti įvaizdžiais panūsta: tada dorybė jūsų gimsta.
Tada išaukštintas ir prisikėlęs jūs kūnas būna; sava aistra jis dvasiai įkvėpimą duoda, kad taptų ji kūrėja ir vertintoja, mylinčia bei geradare visų ir visko.
Širdis kai jūsų plaka ir banguoja plačiai, galingai, nelyginant didžiulė upė - palaima toji ir pavojus tiems, kas jos pakrantėse gyvena: tuomet dorybė jūsų gimsta.
Kuomet jums pagyros, peikimas mažai tebus reikšmingi ir jūs valia viskam norės įsakinėti kaip mylinčio valia: tuomet dorybė jūsų gimsta.
Kai imsit neapkęsti malonumą, taip pat minkštosios lovos ir nuo lepūnų netoliese įsitaisyti guolį sau galėsit: tuomet dorybė jūsų gimsta.
Kai jūs viena valia norėti imsit, ir šitas pokytis visų bėdų pasidarys jums būtinybe: tuomet dorybė jūsų gimsta.
Iš tikro - tai juk naujas gėris - ir blogis naujas! Iš tikro - tai gilus ošimas naujas ir naujo tai šaltinio garsas!
Galybė ji yra, naujoji ta dorybė, ji valdanti mintis yra, o gaubia ją siela, pilna gudrybės: jinai - auksinė saulė, aplinkui ją - gyvatė susirangius pažinimo.

2

Nutilo čia Zaratustra truputį ir meiliai apžvelgė jis mokytinius savo. Po to štai šitaip kalbą tęsė - ir balsas jo kitaip skambėjo.
Jūs likit žemei atsidavę, o broliai mano mieli, visa galia dorybės savo! Te meilė jūsų dovanojančioji ir pažinimas jūsų tarnauja žemės prasmei! Štai ko prašau, štai ko maldauju.
Neleiskite nuskrist, nutolti žemei nuo žemiškų dalykų ir atsitrenkt sparnais į sieną amžinybės! Beje, visais laikais juk buvo tiek daug išskridusios dorybės!
Atgal, kaip aš, grąžinkit žemei išskridusią dorybę - taip taip, atgal į kūną ir mūsų būtį: kad žemei ji suteiktų žmogiškąją prasmę!
Šimtus lig šiolei kartų išskridus ir paklydus buvo ne tik dvasia, bet ir dorybė. Ak, kūne mūsų dar gyvena iliuzijos ir klaidos šitos visos: jos kūnu ir valia čia virto.
Šimtus lig šiolei kartų save mėgino ir vis klydo ne tik dvasia, bet ir dorybė. Išbandymų triušiu žmogus vis buvo. O! Kiek nemokšiškumo ir kiek klaidų mumys pavirto kūnu!
Ne vien kaupta per ilgus amžius žmonijos išmintis, bet ir kvailystė jos iškyla mumyse. Labai jau pavojinga paveldinčiuoju būti.
Dar vis kovojam žingsnis mes po žingsnio su milžinu galingu, kuris vadinas - atsitiktinumas, o iki šiol žmoniją dar nesąmonė vis valdė, tiksliau pasakius,- beprasmybė.
Dvasia tad jūsų ir dorybė, o, broliai mano, tegul tarnauja žemės prasmei: tegul daiktų visų vertė bus jūsų nustatyta! Todėl kovotojai jūs turit būti! Todėl kūrėjais būt privalot!
Pažindamas juk kūnas valos; mėgindamas pažint jis aukština save; pažįstančiajam siekiai jo visi šventėja; išaukštintam siela giedrėja.
O gydytojau, pirma sau pagelbėk, tuomet tu ir ligoniui dar padėsi. Geriausia tavo bus pagalba, kai tu savom akim regėsi žmogų, kurs pats save išgydo.
Yra juk tūkstančiai takų takelių, kuriais dar niekas nėjo, dar tūkstančiai yra sveikatų ir nerastų gyvenimo salų salelių. Neatskleistas ir nepažintas vis dar žmogus ir žemė jojo.
Pabuskit ir ausis ištempę klausykite, jūs vienišieji! Iš ateities sparnais slaptingais jau atplasnoja vėjai; ir jautrios ausys girdi gerą žinią.
Jūs, mūsų šių dienų vienišiai, jūs, išsiskiriantieji, turėsit tautą sudaryti: iš jūsų, tų, kurie save išrinkot patys, turės išaugt tauta rinktinė, o iš šitos tautos išaugti antžmogis privalo.
Iš tikro dar vieta sveikimo pavirsti žemė turi! Jau naujas supa ją gaivinantis dvelkimas, nešąs sveikatą - naują viltį!

3

Pasakęs šitą kalbą, Zaratustra nutilo, kaip tas, kurs savo žodžio paskutinio nėra dar taręs; ilgai jisai sukiojo rankoj lazdą, kažką vis svarstė ir dvejojo. Galiausiai šitaip jis pradėjo - ir balsas jo kitaip suskambo.
Dabar aš vienas jau keliausiu, jūs pasekėjai mano! Ir jūs dabar vieni jau eikit! Toks mano geismas.
Iš tikro jums patarti noriu: šalin jūs eikit nuo manęs ir išsiginkit Zaratustros! O dar geriau, jei gėdytis jo imtut! Galbūt jis jus apgavo?
Žmogus, kurs pažinimo siekia ne tik mylėti savo priešus turi, bet ir draugų mokėti neapkęsti.
Menka paguoda mokytojui, jei mokinys tik mokiniu išlieka. Kodėl gi jūs nenorit manosios aureolės papešioti?
Jūs gerbiate mane? Bet kas, jei vieną gražią dieną ta jūsų pagarba nuvirs ant žemės? Tad venkit ir žiūrėkit, kad jūsų neužmuštų statula dievybės!
Jūs sakot, kad manim jūs tikit? Bet ką gi jums aš reiškiu? Jūs esat tikintieji mano: bet kas iš jų, visų tų tikinčiųjų!
Juk jūs savęs dar neieškojot: todėl mane suradot. Visi taip daro tikintieji; todėl tikėjimai taip maža reiškia.
Kviečiu dabar mane pamesti ir rast pačius save; ir tik tada, kai jūs visi manęs išsižadėję būsit, tiktai tuomet aš vėl pas jus sugrįšiu.
Išties kitom akim, o, broliai mano, tada ieškosiu savo pamestųjų; kita aš meile jus tada mylėsiu.
Ir dar tikiu, ateis toks laikas, kada bičiuliais mano tapsit, vaikais vienos vilties: tuomet aš trečiąkart pas jus ateisiu, kad su jumis drauge atšvęsčiau vidurdienio didžiulę šventę.
Ir tai yra vidurdienis didysis, kada žmogus pasiekė pusę kelio, kuris tarp gyvulio ir antžmogio nutįsęs, ir savąją kelionę vakarop kaip viltį didžią švenčia: nes kelias šis į naująjį rytojų veda.
Tada išnykstantis save pats laimins, kad jis drauge yra aukštyn einąs; ir saulė pažinimo jojo tuomet jam zenite stovės iškilus.
"V i s i d i e v a i y r a n u m i r ę : d a b a r m e s v i e n t i k n o r i m , k a d a n t ž m o g i s g y v e n t ų" - te šitai bus mūs paskutinis geismas, kada vidurdienio didžiulę šventę švęsim.-
Štai taip Zaratustra kalbėjo.